Dėdienė buvo jam dar geresnė. Jį guldė, klostė neglamonėdama, vaikiškai nepamėgdžiodama. Be to, nė vieną rytą neužmiršo jam pirmajam pakepti raguoliukų, padažyti padaže ir pašerti, kad ne taip ilgu būtų laukti pusryčių. Taip ir buvo ta trijulė, lyg atskira šeimynėlė didžiulėje Dovydų šeimoje. Aiman, ir tą palyginti laimę jiems tuojau išdraikė kažin kuri nelaboji dvasia, tyčia pasiryžusi apkartinti visą jų gyvenimą, idant jie pavirstų nebent Dievo rinktiniais daugkenčiais Jobais.
Dovydienė nesiliovė prikaišiojusi, ji turinti maitinti veltėdžius; vis nebuvo dovanojusi tiems, kurie padidino jos šeimyną. Vis dėlto matė, per šį dešimtmetį jos turtai ne sumenkėjo, tik žymiai jų padaugėjo. Dovydas prisipirko žemės netoliese, statė ten gyvulius, ėmė gauti daugiau pieno, tik reikėjo daugiau ir darbininkų. Samdėsi jų atsargiai, kad nebūtų per daug bumų, juoba vertė saviškius, kad daugiau dirbtų. Tai pravartu buvo ir pati šeimininkė. Ji dabar namie tebuvo iki pietų. Drauge su pietumis nyko iš namų iki septintos aštuntos valandos, kada grįždavo vakarienės taisyt. Ilgas buvo tasai dienos tarpas pralaukti kaip senam, taip ir mažam, o nepaliekama buvo jiemdviem nieko. Dėdė, pratęs būti pusbadžiu, nesakė nieko: vaikas zyzo ir skundės norįs valgyti. Davinėjo jam duonos, kuria vaikas nesitenkino, o daugiau nebuvo ko.
Vieną kartą, grįždamu iš lauko, prisivaikščiojusiu ir pavargusiu, užėjo į klojimą. Jis stovėjo pačiame gale kluono, buvo visų trobesių didžiausias Ir. - baisiausias. Ten buvo jaujas, ten dėdavo gavėną, ten daug tuščia,-blogiausias dalykas. Prie jaujo sienos stovėjo du kemsai vėtytojam pasisėst ir spinta ne spinta - ant keturių kojų mūriukas. Tame kilnojamame mūriuke krosnyje kūrendavo šakalėlius kūlėjai, kad jiem šviestų ir vis dėlto šiaudų nepadegtų. Atsiradus kerosinui, tie mūriukai išnyko. - Pasikurkime, dėde, ugnį, - tarė Adomukas žibančiom akelėm. - Pasikurkim, - pritarė dėdė. Jis nieko nemokėjo atsakyti savo draugui.
Prisirinko šakalėlių, susikūrė ugnelę, susėdo iš abiejų pusių ant kemsų ir džiaugias lyg vaiduokliai toje gilioje troboje. Šviesa pro tolimąsias praviras duris jų čia nesiekė. Tai jie buvo raudonai nušviesti ugnelės ir tikrai rodėsi kits kitam nepaprasti padarai. - Kepkim bulbes! - ūmai suplojo katučių Adomukas, atminęs, kaip piemens kepa jas lauke. - Tai atnešk. Tu greitesnis, - pritarė dėdė. Bet Adomukas atsisakė lipt į duobę kamaroje. Nuėjo dėdė, įsakęs Adomukui palaukti ties klojimo durimis, jei bijos vienas pabūti viduje. - O, kad būtų dar sviesto! - pasiilgo vaikas. Dėdei pagailo vaiko, ir jis atrėžė: - Sviesto būtų, tik ką pasakys močia, kai patirs mus be jos žinios pasikabinus? - Nepatirs, nepatirs! - gyvai atsakė Adomėlis. - Ji ir pati duotų, kad būtų. - Žinoma, tau duotų ,tik ne man. Man, bra, neduotų, - užsigynė dėdė. Pagailo Adomukui dėdės, ir jis, paėmęs jį už rankos, veste nusivedė į klėtį, kur stovėjo senovinė spinta, užrakinta ir raktas išsinešta. Bent paieškoję jo nerado. Dėdė pagalvojęs paėmė gelžgalį ir juo lengvai atšovė prastą gelžinį skląstį, kurs tik vadinosi spyna. Ten stovėjo didelis palivonas arti pilnio sviesto. Ir net šaukštas įdėtas, kuriuo kabinama. Dėdė padrožė šaukštu palei paviršę ir padavė vaikui.
Ir buvo gi pramoga: tikros keptos bulbelės su „kailinėliais“, paskrudusios po lupena! Gardžiai ir sočiai valgė Adomukas, privertęs ir dėdę teptis. Pavalgė ir dėdė. Abudu buvo patenkintu ir atkartojo tai antrą ir trečią kartą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip miršta dėdė Rapolas ir kodėl pasakotojas tiesiai nepasako, kas kaltas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rapolas, gailėdamas alkano Adomuko, atšauna spintos skląstį ir jie valgo bulves su sviestu. Paaiškėjus vagystei, Dovydienė staiga nutyla, o vėliau Rapolas, užsitepęs sviesto iš lėkštelės, miršta: jis suvalgė „žiurkžolių, sutaisytų pelėms nuodyti“. Pasakotojas nesako, kas nuodus ten padėjo, bet iškart virš namų pasirodo šmėkla, kurios akys žiūri „kiekvienam stačiai į sąžinę“, Dovydienė rauda be ašarų, o kunigo veidas reiškia „skaudų išmetinėjimą“. Toks nutylėjimas veikia stipriau už kaltinimą: skaitytojas pats sudeda ženklus, o kaltė lieka ant visų namiškių sąžinės.
Rašiniui: KaltėDora
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.