Tai ir prakaituoja visa minia, tai ir gieda. Ne giesmes, ne dirbtinius liaupsinimo žodžius, tik patys save, savo lygumų ir ramių kalnelių lėtą patisumą, gražią, ramią Lietuvos gamtos harmoniją. „Pulkim ant kelių“, „Tegul bus pagarbintas“, „Šventas, šventas, šventas“, „O, Dieve Tėve“ ir daugybė kitų laikui tinkamų - visos lietuviškos, savos, savaip reiškia lietuvio sielą.
Ir ūžia gaudžia Dievo namas. Tarška varpeliai, harmoningai džanksi signatūrė, ūkia ir žmogaus balsu tai gieda, tai rauda virpa vargonai, mistiškai, nesuprantamai gieda kunigas, blizga žvakės ir Brolijos ženklai...
Dėdė Mykolas skęsta tame sutartiniame ūžesyje lyg laimingoje nirvanoje. Jis nebejaučia pats savęs skyrium. Jis besudaro vieną krislą, vieną lašą, kurie sudaro - daug, didžia Dievo majestotui išreikšti. Jam ir visa bažnyčia ne atskiras epizodas, tik tos pat žemės sklypas. Dešinėje - juodas baras, lyg jo paties tik ką suartas pūdymas; tai vienaplaukių vyrų galvų. Kairėje - baltas baras, lyg tik ką pražydusių ramunių pieva; tai moterų baltagalvių. O per vidurį - tuščia ežia, kurios nei vieni, nei antri neperžengia. Ir labai būtų keista pamatyt suartame pūdyme - baltuojančią ramunėlę.
Juoda, pilka, balta. Kaip stebėtina viena tarp gamtos ir jos gyvių. Žemdirbius dirva ir pieva taip pat stilizuoja, kaip vikšrelį lapas ir šakelė, kuriuo minta, kur ilsis, kaip drugelį medžio žievė, kur jis nuo priešų slepias. Vikšrelio nebeatskirsi nuo nulūžusios šakelės, drugelio nuo atšokusios žievelės, pilko artojo nuo pilkos žemelės ar aguonažiedžių grėbėjėlių nuo lankos žiedų. Tas pats Dievas padarytojas. Tebūnie gi garbė ir liaupsinimas išvien gamtos ir gyvių!
Ne taip vyksta dėdienei Severjai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip skiriasi dėdės Mykolo ir dėdienės Severjos šventadieniai paskutinėje dalyje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Dėdė Mykolas bažnyčioje skęsta „lyg laimingoje nirvanoje“: jis jaučiasi minios dalimi, o pati bažnyčia jam primena dirvą ir pievą. Severja bažnyčioje nebegali melstis, jai „ir tuščia, ir šalta“, ji laukia pabaigos. Po mišių minia ją nuneša į karčemą, kur vyrai pirmą kartą ją užstoja, ir jai pasidaro gera; ji pradeda gerti, šokti, net pirmą kartą pameluoja. Mykolas savo paguodą rado tikėjime ir prisiminimuose, o Severja jos ieško ten, kur jos nėra.
Rašiniui: TikėjimasLaisvė
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.