Geišė vėl nusikvatojo iš visos širdies tokiu nervingu širdies balsu, jog net klausytojus suvirpino. Ir Severjai visiškai linksma pasidarė. - Daisia, klysti, mergele, manydama, jog miške nėra tokių, kuriems tinka - mergiena... Nepaniekintų, daisia, lūšis piktoji įdrėksti, o dar aržesnis už lūšį bernelis jaunasis... - Bernelių miške aš, tiesą pasakius, dar nesu nė karto susitikus. Tokiuo ankstyvu laiku, kaip aš kad krembliauju, jie, tinginiai, nepaslenka, o gal labiau už mane, mergelę, miško bijo. Lūšis pikta, tai teisybė, ji galėtų gerokai žmogų apdraskyti. Tą pat padarytų ir dvigubai mažesnė už ją mūsų katė. Bet reikia, kad jos pasiustų ar ką. Šiaip jau lūšis tokia pat baili, kaip ir kiaunė. Nuo žmogaus slepias, ne kelią jam pastoja. - Bene tu esi, daisia, lūšį mačiusi? - jau rimtai nustebo Geišė. - O kaipgi? - gyvai perkirto jį Severja. - Lūšis kelias lygiai su baudžiauninkais, auštant, medžioja lig pusryčių, paskui kiek ilsisi paėdus, o kai saulė gerokai įkaitina jų kinį, išlenda ir ima žaisti. Aš žinau jų kinį šitame raiste, tai tyčia jas paseku nuėjus. Jos taip pat žaidžia kaip voverytės, nors didžiulės. Jų laipumas nepasakomas. Pasileis vyti viena kitą aplink drūtą pušį, ne žemėje, tik sraigiu aukštyn, tai net akys raibsta. Juokai vieni. Andai neiškenčiau ir papliauškėjau delnais. Tai žlebt žlebt abidvi žemėn, bet į mane priešakiais - šypt šypt man, ak tu jejem, kaip baisiai, kaip piktai: maniau - jau šoks ant manęs, o jos dulkt, dulkt į tankį, ir tiek jų bemačiau. Gražūs tai žvėreliai, tik kam jie tokie pikti kitiems, jei tarp savęs taip gražiai žaidžia? Ot, kad jos užšoktų man ant rankų kaip mūsų katytė, tai aš mokėčiau su jomis pažaisti...
Severiutė tauškė plepėjo, dėstydama į kutą išbirusias savo smilgeles, ir nė nepasidomėjo, kokį įspūdį daro savo pasaka. - Kažin ką plepi! Daisia, lyg būtumei ragana: su miškiniais užsigeidei žaisti, - bailingai pertarė Daisia.
Baimė baime. O pasaka dėl to galutinai pavergė abudu klausytoju. Mykoliukas dabar jau vėl šypsojos, kaip pirma savo mintims, savo valstybei, kur viešpatauja karaliūnaičia, kaip dabar matyti, miškinė. Geišė ryte rijo mergaitę, kuriai lygiai jauku su nekenksmingais, nekaltais žiogeliais pievoje, Dievo patiestame divone, kaip ir tamsiame miške su laukiniais. - Iš jūsų matau, kad nei vienas, nei antras nenorėtumėte krembliauti lūšių srityje, - pašiepė klausytojus.
Mykoliukas nieko, sutiko, o Geišė užsigavo ir, padaręs rimtą miną, tarė: - Ką žinosi... - Tai derėkime! - erzino jį Severja. - Susilažinus gal ir pavojinga būtų eit miškan apyaušriais, kada ne tik žvėrys, ir visos dvasios pakirdusios. Vis dėlto, jei būtų geros lažybos, aš sutikčiau. - Na, tai iš ko? - nesiliovė Severja. - Iš rankos tos mergelės, kurią aš myliu. Jei ji pasakytų man: „Ateik pačiu vidunakčiu, į patį tamsųjį tankį, pačioje miško glūdumoje, jei nori mane laimėti“, aš eičiau. - Kam gi taip brangiai? Geriau ateik tamsta piršlėmis į savo mylimąją, ir taip eis. - Taigi, kad žinočiau, eičiau. Dabar reiks sukčiau patirti... Ir pataikęs valandą, kada Mykoliukas lyg kažin kur nusigręžė, šnibžtelėjo Severjai: - Ateinantį šventadienį, saulei tekant, Girstupio šlaite ar man bus žūti, ar būti. Kas gaili manęs, tegu ateina vaduoti. - Kaip sakai? - išplėtė akis Severja. - Tai slapta, kurią tegali patirti - tenai, - pabaigė Daisia ir atsistojo, nes jau artinos į juos bent dvi voros žmonių. - Mykoliuk, kas tau šiandie pasidarė? Ko tu negrieži? Mes jau manėm, jog tu kur išnykai, - ėmė prikaišioti priėję.
Mykolas tik dabar susigriebė senai jau savo griežtuvėlį esąs panuovalyje padėjęs ir visai jį užmiršęs. Tad griebė jį nusigandęs ir pagavo linksmai čyruoti: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“. Dvejetai ėmė suktis. Tik Severja vis tebesėdėjo vietoje, negalėdama atspėti, ką gi tai reiškia dėdės Geišės žodžiai, kokią paslaptį žada jis apreikšti kaip tik toje vietoje, kur lūšys vaikus vadžioja. Suprato tačiau, jog ta paslaptis ją kliudo ir labai intriguoja.
Pakviesta šokti betgi atsijokėjo, šoko stačiai ir ėmė kaip padūkusi suktis: čiūkš - čiūkš - čiūkš.
Mykoliukas, kaip ir pirma, jai griežė. Tik ar be vienam Mykoliukui Severja šoko?
* * *
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip keičiasi Mykoliuko elgesys, kai prie jo ir Severjos ateina tijūnas, ir ką tai atskleidžia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas atsitraukia nuo Severjos bent per žingsnį, nes jam atrodo netinkama sėdėti greta savo prižiūrėtojo, ir laukia, ką tijūnas lieps. Pasakotojas sako, kad Mykoliukas „įbailintas, pavergtos dvasios“: namie jį pavergė brolio šeima, dvare tijūnas. Net poilsio dieną, toli nuo dvaro, jis būtų šokęs, išgirdęs įsakymą. Tuo tarpu Geišė elgiasi drąsiai, kalbina merginą, juokauja ir slapta pakviečia ją į mišką. Ši scena rodo, kad baudžiava valdo ne tik darbą, bet ir žmogaus sielą.
Rašiniui: LaisvėValdžia
2. Kaip tijūnas Geišė sudomina Severją ir pasikviečia ją į susitikimą?
Rašiniui: Meilė
3. Kodėl Mykoliukas nevedė Severjos, nors suprato ją mylįs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tvankią dieną Mykoliukas pamato savo gyvenimo „pragarą“ ir pagalvoja apie vedybas. Tačiau jis prisimena brolio vaikus: be jo darbo brolis nepavaldys valako ir vaikai eis elgetomis. Naujai porai brolio troboje vietos nėra, o savo valako jis, plikas, negautų. Išeiti iš Aužbikų jam neužtenka jėgų. Todėl jis aukoja savo laimę dėl kitų, o vėliau, išgirdęs apie tijūno piršlybas, tik susitaiko: „Ne jam, ne jam - dėdei...“.
Rašiniui: MeilėŽmogaus vertėDora
4. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.