Severja nesipriešino, lyg pajėgos netekusi; net užsimerkė. Glūdėjo Geišės glėbyje, leidėsi pasodinama po medžiu. Geišė kažin ką jai šnekėjo ilgai, lipšniai, su ašaromis akyse. Turbūt žadėtąją paslaptį. Glostė jos ranką, petį, kaklą. Pasilenkė jos galvelę, ėmė bučiuoti akis, kaklą, plaukus, kol įkniubo j lūpas ir nebenorėjo beatsitraukti. Maigė kankino krembliautoją, o ta vis nei žodelio, nei pritarimo, nei pasipriešinimo; jokiu mostu, jokiu raumenų timptelėjimu neatsakė į visus karščiausius Geišės mylavimus, saldžiausius jo žodelius. Plačiai išplėstos ir lyg miglotos jos akys tereiškė, jog jai nelabai tai visa ta malonė. Vyrišką meilę ta gamtos duktė gėrė lygiai taip pat, kaip gėrė ryto rasą ar aušros šilumą; gėrė, kol dar nebuvo nuodėmė, kurios jau tenka bijoti.
Gal to ji ir pabūgo, kad ūmai it balandis spurstelėjo mergaitė iš Geišės rankų, tiek jos ir tematė.
Bėgo Severja namo kaip skraistė, dar greičiau neg iš namų, ir vis dar puse savo sąmonės tegalvojo: - Argi tatai reiškė nesuprantamas mano sapnas? Ar tai ir yra pažadėtoji paslaptis?
Parbėgo namo ir įsikniaubė į priegalvį. Nei pusryčiauti, nei bažnyčion eiti. Ji girdėjo, kai motina vieną kartą pabeldė į sieną, po valandos antrą, ir neatsiliepė. Viskas dabar buvo labai tai jai. Ir tik kai viskas nurimo, kai visi išėjo išvažiavo bažnyčion, pašoko ir pati galvatrūkčiais iškurnėjo paskui.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Severja sutinka tekėti už Geišės, nors myli Mykoliuką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Miške Geišė jai pasirodo kaip liepsnojantis milžinas, o jo glamonės ją apsvaigina. Grįžusi ji jaučiasi „Padaryta...“, tai yra užburta, ir galvoja tik apie Geišę. Pasakotojas klausia, kuri meilė tikroji, dvasių ar kūnų, ir atsako, kad gyvenimas Severją pamokė, jog abi gali būti vienodai galingos. Su Mykoliuku ją siejo dvasia, o Geišė „pasinaudojęs jau tokia valanda (...) jaunybės laiku“. Be to, tą pačią dieną jis atėjo piršlėmis, o brolis ir samdiniai tai laikė didele garbe. Tik motina instinktyviai jautė, kad tai nelaimė.
Rašiniui: MeilėLaisvė
2. Kodėl Mykoliukas nevedė Severjos, nors suprato ją mylįs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tvankią dieną Mykoliukas pamato savo gyvenimo „pragarą“ ir pagalvoja apie vedybas. Tačiau jis prisimena brolio vaikus: be jo darbo brolis nepavaldys valako ir vaikai eis elgetomis. Naujai porai brolio troboje vietos nėra, o savo valako jis, plikas, negautų. Išeiti iš Aužbikų jam neužtenka jėgų. Todėl jis aukoja savo laimę dėl kitų, o vėliau, išgirdęs apie tijūno piršlybas, tik susitaiko: „Ne jam, ne jam - dėdei...“.
Rašiniui: MeilėŽmogaus vertėDora
3. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.