Ir ėmė kukčioti. Krūtinėje jai virė lyg bulbių katilėlis. - Tai dar kartą... paskutinį kartą pagrok man per vestuves... - Ne... ne... Severiut, atleisk, susimildama... negalėsiu... Tik ne tai, tik ne tai!.. - užsigynė Mykoliukas nepaprastu jam karštumu, net rankomis atsimušdamas.
Žiobt žiobt, dar kartą stvėrės oro ir nebeteko žado. Nebevaldoma galva nusviro. - Mykoliuk, Mykoliuk, kas tau?.. Ė kolgi tu toks... - nusigando Severja, ir taip jai pagailo savo draugo, jog ėmė jį visa savo moteriška pajėga glamonėti.
Koks jis gražus dabar pusiau apalpęs! Kokia daili skliausčia noselė, koks jis jaunas jaunas, baltas ir, dabar tik pamatė, koks jo veidelis per šias savaites sulysęs! Lyg Dievo munkelė, nuimta nuo kryžiaus: tiek buvo kančios pusiau pravirose jo lūpose.
Ir ėmė jį kaip pablūdusi bučiuot, į save spaust, širdyje atsiprašinėdama už tą jam daromą skausmą. Savo rankele glostė Mykoliuką per veidelį taip švelniai, atsargiai, lyg tai vėjelis būtų jį bučiavęs. Sklaistė jo plaukelius, maukė juos aukštyn nuo prakaitu rasotos kaktos, nebeleisdama, kad vėl uždribtų. Ir vėl bučiavo skruostus, kaktą, lūpas.
Vykino iš Geišės gautas pamokas. Geišei ji meile neatsakydavo į karščiausius jo malonėjimus. Visa, kas buvo susidarę joje per tuos malonėjimus, ji dabar atnešė tam, kam buvo ji Apvaizdos, regėti, skiriama. Ji visą save davė Mykoliukui ir tikrai būtų atsidavusi, kad tik jis būtų priėmęs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip atsisveikina Mykoliukas ir Severja ir kodėl ši scena tokia svarbi visam jo gyvenimui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Severja ateina į Šiukštus, nes sąžinė jai sako, kad ji Mykoliuką išdavė. Ji jį bučiuoja ir glamonėja, „visą save davė Mykoliukui“, bet jis nieko daugiau neima. Jis lieka savo „išsvajotosios srities“ žmogus ir atsisveikina žodžiais, kad visą gyvenimą grojo „tau, tiktai tau ir saulei“. Jos pabučiavimai tampa jo „svajonių rūmo“ ramsčiais: pasakotojas sako, kad jis buvo laimingas visą amžių, nes šių rūmų neišmainė į ką nors pigesnio. Net po trisdešimties metų jis naktimis dėkoja Dievui už šią valandą.
Rašiniui: MeilėDora
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.