Gatvėj atsitikęs negandas tučtuojau pagarsėja, atpasakoja jį gyvais žodžiais, parašo ir raštu. Miesto nuošalėliuose atsitinkančių dramų nė artimieji kaimynai nežino, nebent kokia kūmutė paslaptingai į ausį pašnibžda.
Viename didžiausių Amerikos miestų šalia puikiausio prospekto, kur viešbučiai stovi 20 aukštų, mačiau gatvelę lyg Vilniaus Šnipiškių; sudužusią medinę tramvajaus būdą, kuria niekas nevažinėjo, valkiojo kuinas. Net graudu pasidarė: lyg į Filadelfiją būtų atkilę mūsų Jonavos žydeliai su savo „karetkomis“. Tai tokių esti skirtumų miestuose.
Tokiame nuošalėlyje buvo ir Saveikių dvaras. Iš dviejų šonų tiesės didžiausi vieškeliai, kuriais dieną naktį dundėjo vežimai, lakstė gražūs bajorų dvejetai ar ketvertai ar aukštų rusų valdininkų trejetai, o čia, už dvejeto trejeto kilometrų nuo jų, buvo kapų rimtis.
Lygu lygu aplinkui. Nei kalnelio, nei tarpukalnės, nei ežerėlio. - Juodžemis su riebiu moliu - Aigipto žemės galelis! - džiaugės ir pavydėjo tolimesnės apylinkės bajorai, nes čia pat nei tų bajorų nebuvo, nei tų dvarų. Sodiečiai buvo daugiausia karališkiai, o kurie buvo Pats-Pamarnecko, tai gaudavo baudžiavą eit į tolimus dvarus.
Pats savininkas, turėdamas gražesnių būstinių, čia buvo retas svečias ir tik gražiuoju laiku, tai nė kelelių niekas netaisė. Rudenį ar pavasarį panoręs iš vieškelio į Saveikius užsukti, gaudavai nebent kastuvą į vežimą imtis ir juo kas keletas sieksnių grandyti tekinius: tiek daug ant jų vėlės glitaus ir tiršto purvo. - Nors žlugtą žluk, tokios žemės išsiviręs: nereiktų nė šarmo, - gėrėjosi ūkininkai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pasakotojas sako, kad Mykoliukas buvo laimingesnis už Severiutę, nors ji laimę buvo radusi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iš pradžių Severjos gyvenimas Saveikiuose atrodo laimingas: Rapolas ją dievina, kaimynės ją lanko, jos krembliai visų giriami. Tačiau pasakotojas skiria būti patenkintam ir būti laimingam: „Gali būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas.“ Severja ilgisi Aužbikų ir slepia Mykoliuką savo širdyje kaip skaudulį. Mykoliukas laimės nematė, bet turėjo savo svajonę ir ramybę. Severjos nelaimė, pasakotojo žodžiais, kilo iš „per didelio neramumo“ tuose namuose, kuriuose jai teko gyventi.
Rašiniui: Meilė
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.