Viešnia lyg užsukta tarška barška, žodžius krečia, lyg pati savo nedrąsumą užtrenkdama, o tuo tarpu neapsakomu įdomumu seka, ko gi čia Rapolienė taip susirūpinusi, ką gi čia ji taiso. Vaišių jai. Tai aišku. Tik kurių? Ir lig laiku ryja seilę, atspėdama ką nors gardu. - Prašom viešnią mano rūgštelės paragauti! - pagaliau taria šeimininkė, į stalą nešdama dubenėlį raugintų kremblių, apipiltų grietine, apibarstytų svogūnais.
Viešnia ūmai nusigąsta. - Ką čia, sesele, prasidėsi su vaišėmis! Laiko nėra. Antai vaiką palikau geldoje, katilėlį ant vąšo. Po tam da vaikas prigers ar troba užsidegs...
Būtų man tada nuo vyro! Žinai, koks jis smarkus!.. Ginasi visomis pajėgomis, visomis pasaulio baisybėmis, nė nekrutėdama nuo suolo bėgti. - Nu jau, tai čia dabar... - įtikinėja šeimininkė beprasmiškais žodžiais, užtat paspausdama kiekvieną ir niuksėdama viešnią į kairį šoną, kad slinktųsi palei suolą į stalą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pasakotojas sako, kad Mykoliukas buvo laimingesnis už Severiutę, nors ji laimę buvo radusi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iš pradžių Severjos gyvenimas Saveikiuose atrodo laimingas: Rapolas ją dievina, kaimynės ją lanko, jos krembliai visų giriami. Tačiau pasakotojas skiria būti patenkintam ir būti laimingam: „Gali būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas.“ Severja ilgisi Aužbikų ir slepia Mykoliuką savo širdyje kaip skaudulį. Mykoliukas laimės nematė, bet turėjo savo svajonę ir ramybę. Severjos nelaimė, pasakotojo žodžiais, kilo iš „per didelio neramumo“ tuose namuose, kuriuose jai teko gyventi.
Rašiniui: Meilė
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.