Viešnia lyg užsukta tarška barška, žodžius krečia, lyg pati savo nedrąsumą užtrenkdama, o tuo tarpu neapsakomu įdomumu seka, ko gi čia Rapolienė taip susirūpinusi, ką gi čia ji taiso. Vaišių jai. Tai aišku. Tik kurių? Ir lig laiku ryja seilę, atspėdama ką nors gardu. - Prašom viešnią mano rūgštelės paragauti! - pagaliau taria šeimininkė, į stalą nešdama dubenėlį raugintų kremblių, apipiltų grietine, apibarstytų svogūnais.
Viešnia ūmai nusigąsta. - Ką čia, sesele, prasidėsi su vaišėmis! Laiko nėra. Antai vaiką palikau geldoje, katilėlį ant vąšo. Po tam da vaikas prigers ar troba užsidegs...
Būtų man tada nuo vyro! Žinai, koks jis smarkus!.. Ginasi visomis pajėgomis, visomis pasaulio baisybėmis, nė nekrutėdama nuo suolo bėgti. - Nu jau, tai čia dabar... - įtikinėja šeimininkė beprasmiškais žodžiais, užtat paspausdama kiekvieną ir niuksėdama viešnią į kairį šoną, kad slinktųsi palei suolą į stalą.
Viešnia sunkiai, lyg alavinį, atkeldama pasturgalį nuo suolo, pamažu slenkas, rankom vis dar tebesudėtom ant krūtinės, pabaigdama jau silpnai priešintis: - Kam čia, kaimynėle, tiek daug turbacijos. Aja! Ar kasdien vaišinsimės susitikdamos? - Nekokių čia vaišių. Štai pasislėgiau paliepių. Jos nieko, kai išrūgsta. Alegi ir biržių jūsų, biržių! Tikras kremblių rojus! Tikrinių, ruduokių, ūmėdžių, grūždžių, paliepių, voveruškų ir kitų kitokių tokios galybės, nors vežimais vešk, - džiaugias Rapolienė, lauždama duonos iš storos riekės ir kraudama ant jos grietinėtą kremblį. Dar kartą niuktelėjus į pašonę, viešnia pagaliau ištiesia ranką, ir tai tik vieną dešinę, kairę tebelaikydama atsargoje, dešinės alkūnei paremti, kad ji svyruotų. Ir tik patyrusi, kad kremblys, atitikęs gerą valandą, nedabojamas šmūkštelės susigėdęs į pasuolę, palikdamas bevypsančią, dar labiau už kremblį susigėdusią viešnią, ryžtas įsikabinti jo ir antra ranka.
Su viena ranka ir duonos trupimai nepiga suvaldyti, kad nekristų žemėn ir neatsitiktų tokios paniekos tai Dievo dovanai. Valgytoja tad kaušu laiko savo saują apačioje, laukdama kremblio ar trupinio nukrentant, idant jį ore pagautų ir kaip nepaklusnų piemenį vėl už ausies nuvestų savo vieton. Valgyti, prisispaudus prie stalo, nedrąsu, reikia atokiai laikytis. - Kaimynėle, gardumėlio! Ė kaipgi tu juos ir pataisai? Tai rūgštelė, tai krušnumas, lyg nevirtas, nesuglebęs. Ir visa ko su saiku - sūrio ir rūgščio... - ūmai pradžiunga valgytoja, užmiršusi visas ceremonijas, ir visu kūnu, ne viena galva, atsiversdama į vaišintoją.
Rapolienė triumfuoja giriama, pigiai įtikusi viešniai, stovi ir šypsosi, ranka parėmusi smakrą. - Iš dvaro virėjo nesimokiau. Ne tokia jau čia sukta priemonė - krembliai paslėgti po švariu, nesupelėjusiu, sausu slėgtuvu. Tereikia pasaugoti, kad neužgautų palėsis, tai ir bus rūgštelė nepagedusi.
Vis dėlto viešniai rodos jokį pasaulio virėją neatspėsiant, kad taip visa ko būtų su saiku. Taip turėjo stebėtis Odisėjas, nežinodamas, iš ko padaromi Olimpo dievų maistas ir gėris, ambrozija ir nektaras.
Rūginti krembliai ir dar su grietine! Kieno širdžių nebuvo jie palenkę Severjai dar Aužbikuose! Lenkė jas ir Saveikiuose. Pridėk prie to jaunamartės jaunumą, gražumą ir nefanaberiškumą, tai suprasi, jog Geišiai iš pirmos dienos tapo pirmaisiais dvaro kumetyne ne tik aukštesniu savo padėjimu, bet ir asmeniniais savumais. - Gerai buvo prasidėjęs Severiutei šeimos ir socialinis gyvenimas. Ir buvo patenkinta, tai, rodės, ir laiminga, nors šiaip jau tuodu dalyku dažnai eina skyrium. Gali būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas. - Jaugi kitos tokios išmanėlės, mano tu paukštyte mylimoji, mano tu voveryte greitoji, kaip tu, nėra pasaulyje, daisia... pritarė ir Rapolas, kuriam, žinoma, daugiausia tekdavo rūgintųjų. Valgė džiaugės, viena ranka prisitraukdamas prisėdusią prie jo žmonelę, kuri jį maitina ir malonina tikrais dievaičių valgiais. - Niekaip aš dabar nebesuprantu, daisia, kaip žmonės gali gyventi nevedę. Tiek daug pasaulyje gražių, jaunų ir, daisia, išmintingų mergelių. O visų geriausią, visų gražiausią bene bus įspitrėjęs Geišė Rapolas, Saveikių tijūnas...
Meilinosi vakarais ir gėrėjosi Severiute, ne tik žmona, dar lyg ir savo dukterėle.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pasakotojas sako, kad Mykoliukas buvo laimingesnis už Severiutę, nors ji laimę buvo radusi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iš pradžių Severjos gyvenimas Saveikiuose atrodo laimingas: Rapolas ją dievina, kaimynės ją lanko, jos krembliai visų giriami. Tačiau pasakotojas skiria būti patenkintam ir būti laimingam: „Gali būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas.“ Severja ilgisi Aužbikų ir slepia Mykoliuką savo širdyje kaip skaudulį. Mykoliukas laimės nematė, bet turėjo savo svajonę ir ramybę. Severjos nelaimė, pasakotojo žodžiais, kilo iš „per didelio neramumo“ tuose namuose, kuriuose jai teko gyventi.
Rašiniui: Meilė
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.