Taip kalbėjo dėdė karšinčius Rapolas, ruošdamas Adomėlį kiaušiniautų. Dovydienė tai girdi. Jai be galo knita pasakyti ką nors nemalonaus savo dieveriui, tik dėl tokios brangios šventės nutyli. Jai gera, kad jos Adomėlis gaus po kiaušinį, parsineš jų pilną terbelę. Tik už tai reiks ir pačiai atsigerinti, gerai išsiteiravus, kiek kuri kaimynė bus davusi. Tai tik sušnypštė: - Eikita, eikita, masintojai! Mūsų tas vienas kiaušiniautojas, o Gražienės atbėgs visi trys. Tai jau trys po vieną, ne du, kuriuodu žada Adomėliui. - Tau, Adomėli, tegul galvos nesopa, kaip ten jūsų močios skaitysis. Tu tik imk. Tik neužmiršk už kiekvieną davinį pabučiuoti ranką. Bobos piktos. Neduok, Dieve, neįtikti! Tuoj pasakys: Dovydienė savo vaiko nemoko; Dovydienės vaikas storžievis, nemokša, paaugusių nepagerbia. Jam kitą kartą nebereikia nė vieno kiaušinio duoti. - O pabučiuosi, širdį sau palenksi, vėl kiaušinį gausi, ir tavo garbės niekas nemažins. O gera garbė ir šlovė labai pravartu... - kalbėjo dėdė Rapolas, jau papusryčiavus su pargrįžusiais iš bažnyčios, eidamas į kaimą. - Še tau lazda. Jok raitas, su panaberija. Berniokas esi, tai kavalierius. - Dėde, aš eisiu taip kaip tu - pasiramsčiuodamas, - sako Adomėlis. - Eik pasiramsčiuodamas, jei nori savo dėdę pamėgdžioti, - pritaria dėdė.
Adomukas nusitveria per aukštai ir nebepasiremia. Tai matydamas, dėdė nubraukia jo saujelę žemiau. - Matai, koks tu dar kvailas, Adomėli! Lazda už tave dukart didesnė, o tu imies už viršutinio galo. Va, tau rankos ir nebepakanka.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Velykų rytas, kurį dėdė Rapolas praleidžia su Adomuku?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Nuo nieko nebereikalingo senio, kurį visi bara, pasakotojas netikėtai pereina prie šiltos scenos: Rapolas mušasi margučiais su mažu Adomuku, jį aprengia ir veda kiaušiniauti. Jis kalba su vaiku rimtai, moko bučiuoti ranką, pagerbti kitus ir saugoti garbę, nes „garbė žmogui reikalinga“. Kartu jis ir juokauja, pavyzdžiui, piktai Uksnienei liepia duoti kiaušinį, ir Adomukas jai rankos nebučiuoja. Ši scena rodo, kad buvęs tijūnas neprarado gerumo ir rado vienintelį klausytoją, kuriam vis dar reikalingas.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Palygink Mykoliuko ir Severjos likimus. Kaip abu tampa dėde ir dėdiene?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.