AŠ BENE BŪSIU JAU KUR PRASITARĘS, KAIP VIENAME TOLIMAME LIETUVOS PAKRAŠTY TEKO MAN ŠV. SAKRAMENTAIS APRŪPINTI KEISTAS ELGETA. APYLINKĖJ JIS BUVO RETKARČIAIS MATOMAS IR TUO ĮSTABUS, KAD VISAI NEREAGAVO Į IŠVIRŠINIUS DALYKUS. Aplinkos jis lyg ir nematė, tikriau, jis niekur nežiūrėjo, savo vyzio nestabdė nei ant artimo, nei ant tolimo daikto, nei žemėj, nei danguj, nei horizonte. Akys buvo švarios, bet lyg apdujusios. Kalbą jis suprato, liepiamas klausė, bet nė mažiausiu garseliu neatsiliepdavo. Buvo lyg šalty ledas: šviesos spinduliai jį skrodžia, bet netirpina.
Mito tuo, ką žmonės patys susiprasdavo jam paduoti. Nei prašė, nei dėkojo. Į trobą įeidavo lyg taip sau, pasėdėti. Valandėlę sėdėjo, nieko nematydamas, lyg giliai susimąstęs, ir, jei tuo neilgu tarpu niekas nieko jam nepakišdavo, išeidavo nieko nesakęs. Kitoje troboje taip pat. Gavęs duonos, lyg dramblys nesigardžiuodamas čia pat suvalgė visą, riekelę ar abyšalę; rodėsi, taip pat lengvai prarytų, jei kas visą puspladį paduotų. Godą tereiškė, kai kas jam ant stalo padėdavo didžiulį, sietinį dubenį sriubos. Srėbė kaip retą patiekalą, kurio seniai seniai buvo neberagavęs, tačiau ar visai nenusimanydamas, kas tai buvo: kopūstai, burokai, bulbės, kruopos, ar tai jam vis tiek pat buvo. Tačiau jei kas jį bevalgant imdavo šnekinti ir reikšti savo nekantrumą, kai nieko neišklausia, palikdavo ir srėbalą ir išeidavo sau kitur.
Ir prašomas duoti žmogus raukais; o neprašomam kas gi savaime atkiš? Tai Nebyliui pasrėbti buvo itin reta pramoga, – mito gangreit sausa duona, o atsigėrė turbūt lauke, nes troboje niekados nepasidairė skardinėlės ar kibiro. Tai ir buvo tikras gyvakaras, vieni kaulai odos maišely.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl apysaka pradedama ne nuo draugų istorijos, o nuo nebylio elgetos mirties?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pradžioje skaitytojas mato tik pasekmę: žmogų, kuris trisdešimt metų tyli, į nieką nereaguoja ir mirdamas tešnabžda, kad „Išniekinau Velykų Švintį“ ir užmušė draugą ir motiną. Tokia rėminė sandara sukuria paslaptį: norisi sužinoti, kokia tragedija „taip sustingino kaltininką“. Pasakotojas kunigas istoriją sudeda iš dviejų dalių, iš išpažinties ir iš po daugelio metų išgirsto kaimo pasakojimo. Todėl visa apysaka skaitoma kaip kaltės paaiškinimas, o ne kaip nuotykių grandinė.
Rašiniui: Kaltė
2. Ką kunigas išgirsta iš mirštančio nebylio?
Rašiniui: Kaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.