Butkienė buvo jau pavytusiu veideliu, tačiau neraukšlėtu. Visame veide tebuvo du, užtat stambiu, giliu bruožu; jiedu lanku lenkė jos zūbelius nuo nosies iki pat apačios smakro; tai vadinami simpatiškieji bruožai. Jie burneles ir lūpeles ištempia į nuolatinę meilią šypseną net ir tada, kai miegi.

Simpatiškieji bruožai nesusidaro savaime ar prisiverčiant būti meiliu, dėtis meilumo kaukę, tai tuoj pažinsi; bet ilgai ir nuolat veikiant ypatingai vertingai vidaus nuotaikai. Taip gražiai formuojąs žmogaus veidelis, kurs nuolat žiūri į auginamas gėles ar į veisiamas bitutes. Manau, kad ir pikčiausia moteriška daro malonaus įspūdžio savo veidu, kai ji gauna ilgai žiūrėti į angeliško būdo vaikelius. Laimingas žmogus, kuriam lemta susilaukti tokios iškalbos, taip ryškiai sakančios, ko siela pilna!

Kitais bruožais galima apsimesti, pasidaryti kaukę, rodytis ne toks, koks esi, tikriau tik tam akimirksniui. Apsimetėlis stumte stumia nuo savęs tuos, kurie patys nereikalingi apsimesti, būk tikią tuo paviršium, o neatspėją vidaus. Vaikas neišmano fizionomikos, net neįsistebi į veidą. O tegu tik veidmainis ima meilikautis su vaikais, pataikauti vaikiškai jų kalbai, – vaikas į jį neis imamas ir klyks glamonėjamas, lyg jam kūniškai skaudėtų, o jam skauda – dvasiškai. Vaikas omine perjaučia kitą ir visiškai teisingai jį įvertina. Į kurį jis pats tiesia savo rankeles, su kuo rimsta, ką pats už kaklo apsikabina ir bučiuoja, tuo žmogum pasitikėk, tą mylėk. Kas tokį žmogų niekins, kas prie tokio nesiglaus, tas bus savo esme niekšas, visai kitos padermės.

Turbūt nekalto vaiko ominę tebeturėjo neišgaišinęs ir Šnervų Kaziukas, Butkių kaimynas iš priešakio, jei tebelinko glaustytis į Dėdienę. Deja, nebedrįso vaikiškai elgtis, nes jau buvo įžengęs į ketvirtą dešimtį bernas ir neva nebederėjo jam.