O, kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Suvaldydamas tos rūšies afektus, Kazys gera valia kastravos, gera valia darės šaltas eunuchas savo širdy. Negi lygu meilinimasis. Jei meilužei ar tam tikru laiku pasirenkamai gyvenimo draugei, tai kas kita: kai kada dera, kai kada nedera. Bet meilužė ar žmona visai neišsemia to afekto, apie kurį kalbame, nes tai vėl kas kita. Galima meiliai glaustytis prie žmonos ir čia pat dar meiliau prie motinos. Čia dvejopi jausmai; jie kits kito nenaikina; abudu esti aukščiausi žmoniškumo laipsniai ir drauge aukščiausi asmeninio pasitenkinimo laipsniai. Abudu tiekia laimės ir nujau bene daugiau šis antrasis, mažiau kūniškas, daugiau dvasiškas. Kas to neišmano, yra jautis ar puvėklis; kas to tyčia nereiškia, pats save be jokio reikalo skriaudžia.

Pirma Kaziukas, paskui Kazys, Kazimieras Šnerva, tametis Butkių Jonuko, per visus gangreit tris dešimtis metų savo amžiaus jautė tą patį nepasakomai mielą patraukimą, kai matydavo savo kaimynę Dėdienę, savo draugo motutę; didesnį patraukimą neg į savo motutę. Bet kai Kaziukas, ligi tik išvydęs Dėdienę, tuoj bėgdavo, į ją savo rankeles ištiesdamas, apsikabindavo ją už kojų ir visu veideliu glausdavos prie jos šlaunies ar familiariškai risdavos jai ant kelių, jei sėdėjo su savo Joniuku, tai dabar, jau Kazys, tenkinos, kad bent iš tolo gali virti savo jausmų padaže, vos bedrįsdamas rankelę senutei pabučiuoti.