Taip nesudėtingai Butkienė likviduodavo tokį sudėtingą gimdymo procesą.

Moteris slaugyti Butkienė pradėjo iš geros širdies; verslą iš to darytis ji nebuvo reikalinga. Vis dėlto bobutystės ir jai pačiai nebuvo į bloga. Ji uždirbdavo mergai algą ir visai savo šeimai geros dangos. Jos skryniose buvo tiek prisiūta baltinių, kad per visą šaltimetį nereikėjo žlugtas žlugti ir po ekertes teliūskuotis. Ir niekas nebuvo matęs bent kurį Butkių namiškį vaikščiojant kiaurą ar sulopytą. Šeimininkui bereikėjo bernui alga sudaryti ir karaliui „morcava bei sentebrava“, atseit, išperkamieji žemės mokesčiai.

Brangus, visokeriopai sveikas Butkių šeimos narys buvo ta jų šeimininkė ir namie. It darbo triūso bitelė ji nuolat zujo ir savo avilin nešė tai šviesaus vaško, tai saldaus medučio, visados gerai nusiteikusi, maloniai zvembsėdama, būtinas balsas ramaus, patenkinto gyvenimo akorde.

Savo namams ir kaimui Dėdienė buvo pilna rimtų nuopelnų; namie tad jos klausyta kaip tikro bitino, o kaime gerbta kaip tikras viršila. Klystume tačiau, jei manytume, kad vien tik už tuos nuopelnus, šaltuoju, galvotiniu sumetimu. Santykius su žmonėmis ji pati betarpiškai sudarydavo, visai nesistengdama, kad būtų geri: kaip saulė, kai skaisčiai šviečia, kaip sodas, kai gegužės mėnesy žydi ir kvepia, kaip dar kvapesnė jauna graži moteriška, kai visus vyriškus traukia ratu aplink ją būti. Tai visai kitas gaivalas; jis ne galvotinis; jį tegali jausti, ir juo mieliau, juo mažiau galvoji apie jo kiltį.

Butkienė buvo jau šešių dešimtų metų, o jos moteriškumas tebeveikė kitus. Ji tebebuvo – meili. Vargu bau kurioje kitoje kalboje yra tiek gražus, tiek gilios prasmės žodis, kaip lietuvių – „meilus“. Meilumas lygina ir padengia viską.

Butkienė buvo jau pavytusiu veideliu, tačiau neraukšlėtu. Visame veide tebuvo du, užtat stambiu, giliu bruožu; jiedu lanku lenkė jos zūbelius nuo nosies iki pat apačios smakro; tai vadinami simpatiškieji bruožai. Jie burneles ir lūpeles ištempia į nuolatinę meilią šypseną net ir tada, kai miegi.

Simpatiškieji bruožai nesusidaro savaime ar prisiverčiant būti meiliu, dėtis meilumo kaukę, tai tuoj pažinsi; bet ilgai ir nuolat veikiant ypatingai vertingai vidaus nuotaikai. Taip gražiai formuojąs žmogaus veidelis, kurs nuolat žiūri į auginamas gėles ar į veisiamas bitutes. Manau, kad ir pikčiausia moteriška daro malonaus įspūdžio savo veidu, kai ji gauna ilgai žiūrėti į angeliško būdo vaikelius. Laimingas žmogus, kuriam lemta susilaukti tokios iškalbos, taip ryškiai sakančios, ko siela pilna!

Kitais bruožais galima apsimesti, pasidaryti kaukę, rodytis ne toks, koks esi, tikriau tik tam akimirksniui. Apsimetėlis stumte stumia nuo savęs tuos, kurie patys nereikalingi apsimesti, būk tikią tuo paviršium, o neatspėją vidaus. Vaikas neišmano fizionomikos, net neįsistebi į veidą. O tegu tik veidmainis ima meilikautis su vaikais, pataikauti vaikiškai jų kalbai, – vaikas į jį neis imamas ir klyks glamonėjamas, lyg jam kūniškai skaudėtų, o jam skauda – dvasiškai. Vaikas omine perjaučia kitą ir visiškai teisingai jį įvertina. Į kurį jis pats tiesia savo rankeles, su kuo rimsta, ką pats už kaklo apsikabina ir bučiuoja, tuo žmogum pasitikėk, tą mylėk. Kas tokį žmogų niekins, kas prie tokio nesiglaus, tas bus savo esme niekšas, visai kitos padermės.

Turbūt nekalto vaiko ominę tebeturėjo neišgaišinęs ir Šnervų Kaziukas, Butkių kaimynas iš priešakio, jei tebelinko glaustytis į Dėdienę. Deja, nebedrįso vaikiškai elgtis, nes jau buvo įžengęs į ketvirtą dešimtį bernas ir neva nebederėjo jam.

O, kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Suvaldydamas tos rūšies afektus, Kazys gera valia kastravos, gera valia darės šaltas eunuchas savo širdy. Negi lygu meilinimasis. Jei meilužei ar tam tikru laiku pasirenkamai gyvenimo draugei, tai kas kita: kai kada dera, kai kada nedera. Bet meilužė ar žmona visai neišsemia to afekto, apie kurį kalbame, nes tai vėl kas kita. Galima meiliai glaustytis prie žmonos ir čia pat dar meiliau prie motinos. Čia dvejopi jausmai; jie kits kito nenaikina; abudu esti aukščiausi žmoniškumo laipsniai ir drauge aukščiausi asmeninio pasitenkinimo laipsniai. Abudu tiekia laimės ir nujau bene daugiau šis antrasis, mažiau kūniškas, daugiau dvasiškas. Kas to neišmano, yra jautis ar puvėklis; kas to tyčia nereiškia, pats save be jokio reikalo skriaudžia.

Pirma Kaziukas, paskui Kazys, Kazimieras Šnerva, tametis Butkių Jonuko, per visus gangreit tris dešimtis metų savo amžiaus jautė tą patį nepasakomai mielą patraukimą, kai matydavo savo kaimynę Dėdienę, savo draugo motutę; didesnį patraukimą neg į savo motutę. Bet kai Kaziukas, ligi tik išvydęs Dėdienę, tuoj bėgdavo, į ją savo rankeles ištiesdamas, apsikabindavo ją už kojų ir visu veideliu glausdavos prie jos šlaunies ar familiariškai risdavos jai ant kelių, jei sėdėjo su savo Joniuku, tai dabar, jau Kazys, tenkinos, kad bent iš tolo gali virti savo jausmų padaže, vos bedrįsdamas rankelę senutei pabučiuoti.