Butkienė buvo jau pavytusiu veideliu, tačiau neraukšlėtu. Visame veide tebuvo du, užtat stambiu, giliu bruožu; jiedu lanku lenkė jos zūbelius nuo nosies iki pat apačios smakro; tai vadinami simpatiškieji bruožai. Jie burneles ir lūpeles ištempia į nuolatinę meilią šypseną net ir tada, kai miegi.

Simpatiškieji bruožai nesusidaro savaime ar prisiverčiant būti meiliu, dėtis meilumo kaukę, tai tuoj pažinsi; bet ilgai ir nuolat veikiant ypatingai vertingai vidaus nuotaikai. Taip gražiai formuojąs žmogaus veidelis, kurs nuolat žiūri į auginamas gėles ar į veisiamas bitutes. Manau, kad ir pikčiausia moteriška daro malonaus įspūdžio savo veidu, kai ji gauna ilgai žiūrėti į angeliško būdo vaikelius. Laimingas žmogus, kuriam lemta susilaukti tokios iškalbos, taip ryškiai sakančios, ko siela pilna!

Kitais bruožais galima apsimesti, pasidaryti kaukę, rodytis ne toks, koks esi, tikriau tik tam akimirksniui. Apsimetėlis stumte stumia nuo savęs tuos, kurie patys nereikalingi apsimesti, būk tikią tuo paviršium, o neatspėją vidaus. Vaikas neišmano fizionomikos, net neįsistebi į veidą. O tegu tik veidmainis ima meilikautis su vaikais, pataikauti vaikiškai jų kalbai, – vaikas į jį neis imamas ir klyks glamonėjamas, lyg jam kūniškai skaudėtų, o jam skauda – dvasiškai. Vaikas omine perjaučia kitą ir visiškai teisingai jį įvertina. Į kurį jis pats tiesia savo rankeles, su kuo rimsta, ką pats už kaklo apsikabina ir bučiuoja, tuo žmogum pasitikėk, tą mylėk. Kas tokį žmogų niekins, kas prie tokio nesiglaus, tas bus savo esme niekšas, visai kitos padermės.

Turbūt nekalto vaiko ominę tebeturėjo neišgaišinęs ir Šnervų Kaziukas, Butkių kaimynas iš priešakio, jei tebelinko glaustytis į Dėdienę. Deja, nebedrįso vaikiškai elgtis, nes jau buvo įžengęs į ketvirtą dešimtį bernas ir neva nebederėjo jam.

O, kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Suvaldydamas tos rūšies afektus, Kazys gera valia kastravos, gera valia darės šaltas eunuchas savo širdy. Negi lygu meilinimasis. Jei meilužei ar tam tikru laiku pasirenkamai gyvenimo draugei, tai kas kita: kai kada dera, kai kada nedera. Bet meilužė ar žmona visai neišsemia to afekto, apie kurį kalbame, nes tai vėl kas kita. Galima meiliai glaustytis prie žmonos ir čia pat dar meiliau prie motinos. Čia dvejopi jausmai; jie kits kito nenaikina; abudu esti aukščiausi žmoniškumo laipsniai ir drauge aukščiausi asmeninio pasitenkinimo laipsniai. Abudu tiekia laimės ir nujau bene daugiau šis antrasis, mažiau kūniškas, daugiau dvasiškas. Kas to neišmano, yra jautis ar puvėklis; kas to tyčia nereiškia, pats save be jokio reikalo skriaudžia.

Pirma Kaziukas, paskui Kazys, Kazimieras Šnerva, tametis Butkių Jonuko, per visus gangreit tris dešimtis metų savo amžiaus jautė tą patį nepasakomai mielą patraukimą, kai matydavo savo kaimynę Dėdienę, savo draugo motutę; didesnį patraukimą neg į savo motutę. Bet kai Kaziukas, ligi tik išvydęs Dėdienę, tuoj bėgdavo, į ją savo rankeles ištiesdamas, apsikabindavo ją už kojų ir visu veideliu glausdavos prie jos šlaunies ar familiariškai risdavos jai ant kelių, jei sėdėjo su savo Joniuku, tai dabar, jau Kazys, tenkinos, kad bent iš tolo gali virti savo jausmų padaže, vos bedrįsdamas rankelę senutei pabučiuoti.

Kvaily! Jauti! Pabučiavęs rankelę, mieluok savo Dėdienytę apsikabindamas kaip seniau; bučiuok ją į burnelę, į kaklelį, kur pakliuvo, – lai sena jos širdelė jaučia jaunos tavo širdies plakimą tuo jausmu, kuriam nėra žemėj kainos, nes tai paties dangaus dovana. Iš tolo džiaugtis gražu ir malonu, be abejo, vis dėlto tai tik lyg saulės atšvaita, o ne pati saulė.

Butkienė visados suprato ir jautė jos pačios Joniuką mylint savo motutę ir jo draugą Kaziuką gal ne mažiau mylint savo Dėdienytę. Prakalbinamas ar prakalbindamas, Kazys visados nušvisdavo laime ir taip nurimdavo, lyg viską tai valandai užmiršęs. Butkiuose, kai troboje buvo Dėdienė, Kazys galėjo būti ilgiausias valandas ir namo nesinorėjo.

Jonas ir Kazys buvo tamečiai. Jiedu nė vienai dienai nesiskyrė nuo pat mažų dienų, pradėję pašalėje saulės atakaitoje bandeles iš smėlio kepti, vasarą upeliais skiedreles plukdyti; paskui gyvulius ganydami ir sunkius žemės darbus dirbdami gretimuose laukų rėžiuose. Buvo draugai kaip reta rasti, nė vieną kartą nesudrumsti, nepagadinti ir vėl, kaip puodo šukes, sulipdyti: toks ten ir be puodas esti. Jų draugystė buvo kaip dvynių – giedri, stipra, vienoda. Tokia teesti tarp žmonių, kiek tiek tolėliau nuo kits kito gyvenančių, nuolat kits kitam akių nežeidžiančių, kasdieninėmis nuobodybėmis nevirstančių, o bet kurią akimirką pasiekiamų, ligi tik užeis toks užgaidas.

Puzionyse buvo ir daugiau tamečių bernaičių, o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu. Kiti mėgo juos pašiepti „Puzioniu Keimariu“, atseit, viena iš dviejų, kaip esti riešutys vienu kevalu, o dviem branduoliais.