Nebylys11-12 psl. · apie 5 min.
Dėdienė14% kūrinio
11 psl.

O, kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Suvaldydamas tos rūšies afektus, Kazys gera valia kastravos, gera valia darės šaltas eunuchas savo širdy. Negi lygu meilinimasis. Jei meilužei ar tam tikru laiku pasirenkamai gyvenimo draugei, tai kas kita: kai kada dera, kai kada nedera. Bet meilužė ar žmona visai neišsemia to afekto, apie kurį kalbame, nes tai vėl kas kita. Galima meiliai glaustytis prie žmonos ir čia pat dar meiliau prie motinos. Čia dvejopi jausmai; jie kits kito nenaikina; abudu esti aukščiausi žmoniškumo laipsniai ir drauge aukščiausi asmeninio pasitenkinimo laipsniai. Abudu tiekia laimės ir nujau bene daugiau šis antrasis, mažiau kūniškas, daugiau dvasiškas. Kas to neišmano, yra jautis ar puvėklis; kas to tyčia nereiškia, pats save be jokio reikalo skriaudžia.

Pirma Kaziukas, paskui Kazys, Kazimieras Šnerva, tametis Butkių Jonuko, per visus gangreit tris dešimtis metų savo amžiaus jautė tą patį nepasakomai mielą patraukimą, kai matydavo savo kaimynę Dėdienę, savo draugo motutę; didesnį patraukimą neg į savo motutę. Bet kai Kaziukas, ligi tik išvydęs Dėdienę, tuoj bėgdavo, į ją savo rankeles ištiesdamas, apsikabindavo ją už kojų ir visu veideliu glausdavos prie jos šlaunies ar familiariškai risdavos jai ant kelių, jei sėdėjo su savo Joniuku, tai dabar, jau Kazys, tenkinos, kad bent iš tolo gali virti savo jausmų padaže, vos bedrįsdamas rankelę senutei pabučiuoti.

12 psl.

Kvaily! Jauti! Pabučiavęs rankelę, mieluok savo Dėdienytę apsikabindamas kaip seniau; bučiuok ją į burnelę, į kaklelį, kur pakliuvo, – lai sena jos širdelė jaučia jaunos tavo širdies plakimą tuo jausmu, kuriam nėra žemėj kainos, nes tai paties dangaus dovana. Iš tolo džiaugtis gražu ir malonu, be abejo, vis dėlto tai tik lyg saulės atšvaita, o ne pati saulė.

Butkienė visados suprato ir jautė jos pačios Joniuką mylint savo motutę ir jo draugą Kaziuką gal ne mažiau mylint savo Dėdienytę. Prakalbinamas ar prakalbindamas, Kazys visados nušvisdavo laime ir taip nurimdavo, lyg viską tai valandai užmiršęs. Butkiuose, kai troboje buvo Dėdienė, Kazys galėjo būti ilgiausias valandas ir namo nesinorėjo.

Jonas ir Kazys buvo tamečiai. Jiedu nė vienai dienai nesiskyrė nuo pat mažų dienų, pradėję pašalėje saulės atakaitoje bandeles iš smėlio kepti, vasarą upeliais skiedreles plukdyti; paskui gyvulius ganydami ir sunkius žemės darbus dirbdami gretimuose laukų rėžiuose. Buvo draugai kaip reta rasti, nė vieną kartą nesudrumsti, nepagadinti ir vėl, kaip puodo šukes, sulipdyti: toks ten ir be puodas esti. Jų draugystė buvo kaip dvynių – giedri, stipra, vienoda. Tokia teesti tarp žmonių, kiek tiek tolėliau nuo kits kito gyvenančių, nuolat kits kitam akių nežeidžiančių, kasdieninėmis nuobodybėmis nevirstančių, o bet kurią akimirką pasiekiamų, ligi tik užeis toks užgaidas.

Puzionyse buvo ir daugiau tamečių bernaičių, o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu. Kiti mėgo juos pašiepti „Puzioniu Keimariu“, atseit, viena iš dviejų, kaip esti riešutys vienu kevalu, o dviem branduoliais.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Butkienė Puzionyse vadinama Dėdiene ir kuo ji svarbi kaimui?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Butkienė yra kaimo pribuvėja, priėmusi daugumą puzionių. Ji tai daro iš geros širdies, ne dėl uždarbio, ir vaiko priėmimas jai yra „šventas darbas“. Bet kaimas ją myli ne vien už nuopelnus: ji meili, vaišinga, niekada nesigiria ir nesiskundžia, o apie ją niekas nėra girdėjęs blogo žodžio. Namie jos klausoma „kaip tikro bitino“, o pasakotojas ją lygina su saule ar žydinčiu sodu. Dėdienė čia yra gerumo ir moteriškos šilumos įsikūnijimas, todėl jos mirtis pabaigoje skamba kaip viso kaimo pasaulio griūtis.

Rašiniui: Žmogaus vertėDora

2. Kodėl Kazys Šnerva taip prisirišęs prie Butkių namų?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.