Kvaily! Jauti! Pabučiavęs rankelę, mieluok savo Dėdienytę apsikabindamas kaip seniau; bučiuok ją į burnelę, į kaklelį, kur pakliuvo, – lai sena jos širdelė jaučia jaunos tavo širdies plakimą tuo jausmu, kuriam nėra žemėj kainos, nes tai paties dangaus dovana. Iš tolo džiaugtis gražu ir malonu, be abejo, vis dėlto tai tik lyg saulės atšvaita, o ne pati saulė.

Butkienė visados suprato ir jautė jos pačios Joniuką mylint savo motutę ir jo draugą Kaziuką gal ne mažiau mylint savo Dėdienytę. Prakalbinamas ar prakalbindamas, Kazys visados nušvisdavo laime ir taip nurimdavo, lyg viską tai valandai užmiršęs. Butkiuose, kai troboje buvo Dėdienė, Kazys galėjo būti ilgiausias valandas ir namo nesinorėjo.

Jonas ir Kazys buvo tamečiai. Jiedu nė vienai dienai nesiskyrė nuo pat mažų dienų, pradėję pašalėje saulės atakaitoje bandeles iš smėlio kepti, vasarą upeliais skiedreles plukdyti; paskui gyvulius ganydami ir sunkius žemės darbus dirbdami gretimuose laukų rėžiuose. Buvo draugai kaip reta rasti, nė vieną kartą nesudrumsti, nepagadinti ir vėl, kaip puodo šukes, sulipdyti: toks ten ir be puodas esti. Jų draugystė buvo kaip dvynių – giedri, stipra, vienoda. Tokia teesti tarp žmonių, kiek tiek tolėliau nuo kits kito gyvenančių, nuolat kits kitam akių nežeidžiančių, kasdieninėmis nuobodybėmis nevirstančių, o bet kurią akimirką pasiekiamų, ligi tik užeis toks užgaidas.

Puzionyse buvo ir daugiau tamečių bernaičių, o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu. Kiti mėgo juos pašiepti „Puzioniu Keimariu“, atseit, viena iš dviejų, kaip esti riešutys vienu kevalu, o dviem branduoliais.