PUZIONYS BUVO VADUVIEČIAI. SENIS ALEKNA, MERKINĖS KLEBONAS, LYG JIEMS TAIKĖ 1861 M. SAVO RAŠTĄ: „LIETUVIŲ LIAUDIES BŪDAS, JOS NUOTAIKA, DAIKTŲ SUPRATIMAS, PRAEITIES VERTINIMAS – VISADOS NAIVŪS, LINKSMI IR PAJUOKIANTYS. Žaisdami, lauke dirbdami ar šnekučiuodami savo šeimoje, kur tik keletas ar keliolika, ten juokai ir juokavimai, ten linksmumas. Be tikrų pavadinimų, turi dar po keletą išpravardžiavimų. Greit pasijuokia iš kitų ir patys neužsigauna pajuokiami“.

Vadinas, buvo geraširdžiai, kuo geriausios nuotaikos, pilnai patenkinti neištaiginga savo būkle. Lenkų ir rusų valdžios juos laikė per kelius amžius marinuotus, tai jie dar nereiškė jokių gyvybės, destis, neramybės žymių. Ūkio padargai ir namų rakandai tebebuvo kaip prieš 500 metų; vežimai ir pakinktai mediniai ir virveliniai, nes nei kur važiuoti, nei kas sunkaus vežti. Mažmenų jiems tiekė netolimas miestelis, o dangos ir visa ko kita gaminos patys. Net ir pačių. Tuokės dažniausiai savo tarpe, nuo mažumės pasipažinę, čia gimę, čia augę. Parsivesti kiek tolimesnę žmoną buvo sensacija. Tai visi puzionys buvo giminės; mažų mažiausia svainiai ir kūmai. Vaikai tebegyveno, kaip tėvai, dūmynėse, mažais langeliais, tebevilkėjo milais, tebeturėjo maža pieno, nors čia pat pakalnėje buvo plačiausių balų, kurios nesunku buvo padaryti geromis ganyklomis. Gavėnias tebegavėjo pamaldžiai, atseit, sausai, nes kitaip ir neištesėjo. Ir turėjo vieną kaltūnių, tą vieną visoje plačioje apylinkėje žmogų, kurs per daug metų nesišukavo, nesikirpo, tik plaukus vėlė.