Ausims buvo malonu girdėti švelnus, iš sveikų plaučių balsiai, ryškiai skambąs altas, ne visiškai skystabalsis diskantas, kaip dažniausiai esti moterų. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją.

Butkienės vertybę žymiai visų akyse kėlė dar tai, kad ji, turėdama daug kuo pasigirti, niekados niekuo savu nesigyrė ir nesididžiavo, o kitų daiktais sugebėjo iš širdies pasidžiaugti. Be to, niekados nesiskundė per daug dirbusi, per labai pavargusi; nekvakšėjo, anot to, kaip višta, bet kiaušinpalaikį padėjusi. Žmonės negi kvailiai: jie patys kito vertybę junta ir išmano; pasisakymas tik praskiedžia.

Galop Butkienė buvo nepaprastai vaišinga, dosni, nešykšti. Vaikučiams ji vis turėdavo ko pakišti, tai obuolį, tai pyrago. O iš savo namų nieko neišleido neprisisodinusi prie stalo ar bent kuo nepagirdžiusi iš viralinės.

– Giros nebeturime, tai nors miselės štai atsigerk – ag bet širdžiai atgauti.

Ir svečias būdavo nulenktas.

Sąrašą Butkienės dorybių galėtume tęsti labai ilgai. Tik pasakysime, kad ir taip jau pernelyg išgyrėme. Na, ką padarysi. Gerų žmonių nedaugiausia, tai, vieną kur aptikęs, negali juo atsidžiaugti.

Puzionys

PUZIONYS BUVO VADUVIEČIAI. SENIS ALEKNA, MERKINĖS KLEBONAS, LYG JIEMS TAIKĖ 1861 M. SAVO RAŠTĄ: „LIETUVIŲ LIAUDIES BŪDAS, JOS NUOTAIKA, DAIKTŲ SUPRATIMAS, PRAEITIES VERTINIMAS – VISADOS NAIVŪS, LINKSMI IR PAJUOKIANTYS. Žaisdami, lauke dirbdami ar šnekučiuodami savo šeimoje, kur tik keletas ar keliolika, ten juokai ir juokavimai, ten linksmumas. Be tikrų pavadinimų, turi dar po keletą išpravardžiavimų. Greit pasijuokia iš kitų ir patys neužsigauna pajuokiami“.

Vadinas, buvo geraširdžiai, kuo geriausios nuotaikos, pilnai patenkinti neištaiginga savo būkle. Lenkų ir rusų valdžios juos laikė per kelius amžius marinuotus, tai jie dar nereiškė jokių gyvybės, destis, neramybės žymių. Ūkio padargai ir namų rakandai tebebuvo kaip prieš 500 metų; vežimai ir pakinktai mediniai ir virveliniai, nes nei kur važiuoti, nei kas sunkaus vežti. Mažmenų jiems tiekė netolimas miestelis, o dangos ir visa ko kita gaminos patys. Net ir pačių. Tuokės dažniausiai savo tarpe, nuo mažumės pasipažinę, čia gimę, čia augę. Parsivesti kiek tolimesnę žmoną buvo sensacija. Tai visi puzionys buvo giminės; mažų mažiausia svainiai ir kūmai. Vaikai tebegyveno, kaip tėvai, dūmynėse, mažais langeliais, tebevilkėjo milais, tebeturėjo maža pieno, nors čia pat pakalnėje buvo plačiausių balų, kurios nesunku buvo padaryti geromis ganyklomis. Gavėnias tebegavėjo pamaldžiai, atseit, sausai, nes kitaip ir neištesėjo. Ir turėjo vieną kaltūnių, tą vieną visoje plačioje apylinkėje žmogų, kurs per daug metų nesišukavo, nesikirpo, tik plaukus vėlė.

Tarpe iš viso negarsių vaduviečių puzionys buvo negarsiausi, tarpe ramių – ramiausi. Niekas iš to kaimo nėjo mokslų, nešvytravo atostogų metu gelumbiniais munduriukais, baltomis ar geltonomis sagomis, negrįždavo paskui žvaigždėtomis valdininkų kepurėmis ir uniforminiais šineliais. Su nieku jie nesibylinėjo; su kaimynais sienos buvo aiškios, plačios, net pavažiuojamos, dvarų gi aplinkui visai nebuvo. Niekas nebuvo girdėjęs, kad puzionys būtų bent karčemoje susimušę ar triukšmą padarę, kad kas būtų pasigėrėdamas taręs:

– Puzionys mušas... – kaip pasakydavo apie kitus.

Nors namo grįžti raudonomis šlikėmis ir ne geriausia, vis dėlto kiti jaunoms moterims vaidindavos savo drąsumu, rodydavo savo vyriškumą ir taip įvairindavo sau, sakytume, mirtinai nuobodų gyvenimo vienodumą.

Nei į Ameriką niekas nebuvo išėjęs pralobti. Ir iš viso nieko neišmanė, kad be žemdirbystės esama pasaulyje pramonės, kur daug pinigų verčiasi, o pinigais daug ko visai nereikalinga nusiperkama.

Amerikos net ištarti nemokėjo; tarė – Amerika, kaip šimtą – šintas, dešimtą – dešintas; turbūt derindami į dažniausiai tariamą – švintas.

Ant to kiti vaduviečiai puzioniškius pažindavo ir savo papratimu nepiktai pašiepdavo. Girdi, puzionys tokie tinginiai, jog net susičiaupti nepaslenka.

Kai vieni kalo, kiti auksino. Tai šie puzionių „n“ sijo su jų mėgiamomis liuikomis. Puzionys tikrai buvo dideli liuikiai; nuo pat pusbernio kiekvienam puzioniškiui amžinai karojo iš kairio žando ilga didžiulė liuika. Kitam, net pogulio užmigus, iš lovos į palovį kabėjo nebegyva liuika. Puzionys mokėdavę nusispjauti, nosį nusišniurkšti, net pasimušti tarp savęs, liuikos iš burnos neišsiimdami. Dėl to ir garsas „m“ jiems būdavęs neprietelingas, kad reikia čiauptis, o liuika kliudo.