Tarpe iš viso negarsių vaduviečių puzionys buvo negarsiausi, tarpe ramių – ramiausi. Niekas iš to kaimo nėjo mokslų, nešvytravo atostogų metu gelumbiniais munduriukais, baltomis ar geltonomis sagomis, negrįždavo paskui žvaigždėtomis valdininkų kepurėmis ir uniforminiais šineliais. Su nieku jie nesibylinėjo; su kaimynais sienos buvo aiškios, plačios, net pavažiuojamos, dvarų gi aplinkui visai nebuvo. Niekas nebuvo girdėjęs, kad puzionys būtų bent karčemoje susimušę ar triukšmą padarę, kad kas būtų pasigėrėdamas taręs:

– Puzionys mušas... – kaip pasakydavo apie kitus.

Nors namo grįžti raudonomis šlikėmis ir ne geriausia, vis dėlto kiti jaunoms moterims vaidindavos savo drąsumu, rodydavo savo vyriškumą ir taip įvairindavo sau, sakytume, mirtinai nuobodų gyvenimo vienodumą.

Nei į Ameriką niekas nebuvo išėjęs pralobti. Ir iš viso nieko neišmanė, kad be žemdirbystės esama pasaulyje pramonės, kur daug pinigų verčiasi, o pinigais daug ko visai nereikalinga nusiperkama.

Amerikos net ištarti nemokėjo; tarė – Amerika, kaip šimtą – šintas, dešimtą – dešintas; turbūt derindami į dažniausiai tariamą – švintas.

Ant to kiti vaduviečiai puzioniškius pažindavo ir savo papratimu nepiktai pašiepdavo. Girdi, puzionys tokie tinginiai, jog net susičiaupti nepaslenka.

Kai vieni kalo, kiti auksino. Tai šie puzionių „n“ sijo su jų mėgiamomis liuikomis. Puzionys tikrai buvo dideli liuikiai; nuo pat pusbernio kiekvienam puzioniškiui amžinai karojo iš kairio žando ilga didžiulė liuika. Kitam, net pogulio užmigus, iš lovos į palovį kabėjo nebegyva liuika. Puzionys mokėdavę nusispjauti, nosį nusišniurkšti, net pasimušti tarp savęs, liuikos iš burnos neišsiimdami. Dėl to ir garsas „m“ jiems būdavęs neprietelingas, kad reikia čiauptis, o liuika kliudo.