Lyg tam patvirtinti buvo atsitikimas, kurs pirmas Puzionių kaimą išgarsino apylinkėje.

Buvo du neblogiausi vyrai Gabrionys: nesenas tėvas ir maža ką už jį jaunesnis sūnus, visu kuo tėvu sekęs: abudu baisūs atkaklūnai.

Vieną trečiadienį abiem tuo pat metu įstrigo važiuoti turgun, o abudu išvažiuoti, namus palikus, negalėjo. Pirmas ratų iš tarpsienio išsitraukti šoko sūnus, bet tėvas kaptelėjo jį už krūtinės. Ūmai pasisukdamas, sūnus parbloškė tėvą ir pats parvirto; tėvas sūnų užgulė, bet neišlaikė ir taip dukart apsivertė. Abiem atsistojus, viskas buvę netvarkoje: čiuikelės suglamžytos, kepurės nukritusios; tik vienos liuikos abiem tebekarojusios per kairį žandą, sveikos, nors nebegyvos.

– Unt seniūnų! – riktelėjęs įtūžęs ir pažemintas tėvas. – Vaikai tėvus ima mušti.

– Unt seniūnų! – pritaręs sūnus. – Tėvai vaikus niekais verčia.

Ir abu pasileidę per kaimą. Bet kad seniūnas gyveno pačiame gale, tai Gabrionys, abudu Gabriokais tebevadinami, beeidami įsinorėję dūmo ir ėmę, prieš kits kitą sustoję ir baisiai nosimis tebešnirpšdami, kimštis liuikas. Prisikimšę, užsidegę jas dėl taupumo tuo pačiu degtuku. O kai skaniai patraukę dūmo, abiem pyktis perėjęs. Gabriokas sūnus pabučiavęs ranką Gabriokui tėvui ir abudu turgun nebevažiavę.

Atrodo lyg sakmė. Norite – tikėkite, nenorite – ne. Gal būt, kad tai eilinė vaduviečių kūryba kaimynams pašiepti. Vis dėlto ji labai charakteringa puzionims. Jie iš tiesų buvo žmonės ramūs ir taikūs, ne kerštelninkai, ne paniurę, ne susikaupę, bet šnekūs ir linksmi, nuolat atsiviepę gera nuotaika, – ji jiems veidus taisė, ne liuika.