Puzionys ir patys mokėjo sukurti apie savo kaimynus, ir buvo gražu jų klausyti. Kai kalbėjo, lyg saldainius čiulpė – tiek įsiskonėdami savo pasakymus, taip paspausdami sambalsius garsus, lyg jie būtų trilypiai. Tai ir šinnntas, dešinnntas jie tarė visai ne dėl to, kad laikė dantyse liuiką. O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūūūkstančia.

Puzionys tad buvo tie patys vaduviečiai ir toli gražu nebe tie patys; lyg kokia jų padermė, susidariusi atskiroje saloje, tarp vandenų ar balų, ar giliuose miškuose, nors nei tų vandenų, nei miškų aplinkui nebuvo. Ot taip sau susidarė ramus nuošalys, ir tiek, nors per jų lauką ėjo neblogiausias vieškelis ir svietelis juo plaukė į bažnyčią ir į turgų.

Iš vieškelio Puzionių kaimo nesimatė: jis buvo daug aukščiau. Ne kalne – kalnų čia nėra, – bet pačioje viršūnėje labai aukšto šlaito, kurs leidosi į labai gilų ir labai platų slėnį. Nematė pravažiuojančių akys, tai netarė vardo nei lūpos. Niekam nerūpėjo, kas ten aukštumos lygumoje gyvena ir ar jie tokie pat, su tais pat džiaugsmais ir sielvartais, su tomis pat aistromis žmonėms laiminti ar jiems smegdinti.

Ir gyveno sau puzionys, kaip ir kiti gamtos padarėliai, savu gyvenimu, kaip pelės savo urvelyje, kaip pempės savo balelėje antai pakalnėje ar kiti Rusijos imperijos piliečiai. Dar niekas jiems nebuvo akių atkrapštęs ir taręs: žiūrėkite, apsidairykite, nebesnauskite! Revoliuciją kelkite ar ką panašu. Matykite: Rusija, prisigrobusi tūkstančius kilometrų „pakraščių“, nei pati jų kaip reikiant neišnaudoja, nei jiems patiems gyvybės nekvepia!