Lyg tam patvirtinti buvo atsitikimas, kurs pirmas Puzionių kaimą išgarsino apylinkėje.

Buvo du neblogiausi vyrai Gabrionys: nesenas tėvas ir maža ką už jį jaunesnis sūnus, visu kuo tėvu sekęs: abudu baisūs atkaklūnai.

Vieną trečiadienį abiem tuo pat metu įstrigo važiuoti turgun, o abudu išvažiuoti, namus palikus, negalėjo. Pirmas ratų iš tarpsienio išsitraukti šoko sūnus, bet tėvas kaptelėjo jį už krūtinės. Ūmai pasisukdamas, sūnus parbloškė tėvą ir pats parvirto; tėvas sūnų užgulė, bet neišlaikė ir taip dukart apsivertė. Abiem atsistojus, viskas buvę netvarkoje: čiuikelės suglamžytos, kepurės nukritusios; tik vienos liuikos abiem tebekarojusios per kairį žandą, sveikos, nors nebegyvos.

– Unt seniūnų! – riktelėjęs įtūžęs ir pažemintas tėvas. – Vaikai tėvus ima mušti.

– Unt seniūnų! – pritaręs sūnus. – Tėvai vaikus niekais verčia.

Ir abu pasileidę per kaimą. Bet kad seniūnas gyveno pačiame gale, tai Gabrionys, abudu Gabriokais tebevadinami, beeidami įsinorėję dūmo ir ėmę, prieš kits kitą sustoję ir baisiai nosimis tebešnirpšdami, kimštis liuikas. Prisikimšę, užsidegę jas dėl taupumo tuo pačiu degtuku. O kai skaniai patraukę dūmo, abiem pyktis perėjęs. Gabriokas sūnus pabučiavęs ranką Gabriokui tėvui ir abudu turgun nebevažiavę.

Atrodo lyg sakmė. Norite – tikėkite, nenorite – ne. Gal būt, kad tai eilinė vaduviečių kūryba kaimynams pašiepti. Vis dėlto ji labai charakteringa puzionims. Jie iš tiesų buvo žmonės ramūs ir taikūs, ne kerštelninkai, ne paniurę, ne susikaupę, bet šnekūs ir linksmi, nuolat atsiviepę gera nuotaika, – ji jiems veidus taisė, ne liuika.

Puzionys ir patys mokėjo sukurti apie savo kaimynus, ir buvo gražu jų klausyti. Kai kalbėjo, lyg saldainius čiulpė – tiek įsiskonėdami savo pasakymus, taip paspausdami sambalsius garsus, lyg jie būtų trilypiai. Tai ir šinnntas, dešinnntas jie tarė visai ne dėl to, kad laikė dantyse liuiką. O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūūūkstančia.

Puzionys tad buvo tie patys vaduviečiai ir toli gražu nebe tie patys; lyg kokia jų padermė, susidariusi atskiroje saloje, tarp vandenų ar balų, ar giliuose miškuose, nors nei tų vandenų, nei miškų aplinkui nebuvo. Ot taip sau susidarė ramus nuošalys, ir tiek, nors per jų lauką ėjo neblogiausias vieškelis ir svietelis juo plaukė į bažnyčią ir į turgų.

Iš vieškelio Puzionių kaimo nesimatė: jis buvo daug aukščiau. Ne kalne – kalnų čia nėra, – bet pačioje viršūnėje labai aukšto šlaito, kurs leidosi į labai gilų ir labai platų slėnį. Nematė pravažiuojančių akys, tai netarė vardo nei lūpos. Niekam nerūpėjo, kas ten aukštumos lygumoje gyvena ir ar jie tokie pat, su tais pat džiaugsmais ir sielvartais, su tomis pat aistromis žmonėms laiminti ar jiems smegdinti.

Ir gyveno sau puzionys, kaip ir kiti gamtos padarėliai, savu gyvenimu, kaip pelės savo urvelyje, kaip pempės savo balelėje antai pakalnėje ar kiti Rusijos imperijos piliečiai. Dar niekas jiems nebuvo akių atkrapštęs ir taręs: žiūrėkite, apsidairykite, nebesnauskite! Revoliuciją kelkite ar ką panašu. Matykite: Rusija, prisigrobusi tūkstančius kilometrų „pakraščių“, nei pati jų kaip reikiant neišnaudoja, nei jiems patiems gyvybės nekvepia!

Šitie obalsiai praskambėjo Įtiek vėliau, o tuo tarpu puzionys ėjo lygiomis su pelėnus ar kuo kitu. Maža tai maža, bet kartais net per daug, kai aistros neaplenkia. Puzionių kaimui aistros baisios, kaip ir pelių urvui. Iš Puzionių, kaip ir iš pelių urvo, gali pasiimti temų smarkiausioms tragedijoms rašyti. Antai kuris ten gudročius pelėms naikinti sumanęs nepaprastai barbarišką priemonę – žudyti tik pateles: pamažėjus patelių, patinai patys išsižudę. Ar ta tragedija neverta didelio rašytojo plunksnos? Kas mokėtų pelijos nelaimę išdėstyti, pasaulį supurtintų.

Deja, aš tegaliu kriminalinėn kronikon įsidėti vieną panašią patinų tragediją, kuri Puzionis visai netikėtai sujaudino ir jų vardą plačiai išgarsino.