Kas jis ir iš kur buvo, niekas nežinojo – nei kaimiečiai, nei policija; niekas juo ir nesidomėjo. Tik kai viename kaime Nebylys nebesikėlė nuo suolo, ilgesnį laiką sienos atsikolęs, šeimininkui jo pagailo, gražiai paguldė ir pasiuntė arklius kunigo.
Pasilikęs vienas su ligoniu, aš tiek pat telaimėjau. Liepiamas persižegnoti nesižegnojo; žiūrėjo kažin kur, buvo lyg stabu ištiktas. Nei lūpos, nei bent kuris raumenėlis nevirpėjo; ir kas gi pajudės, kad jokio raumenėlio skruostuos nebuvo. Kaktoje buvo tiek gilių raukšlelių, jog net tikėti negalėjai tiek galint sutilpti tokioje siauroje vietoje. Panorau suskaityti. Priskaičiau penkiolika, o dar daugiau mažučių liko gilyn per smilkinius. Buvo aišku: ligonis visiškai išsekęs badavimu.
Paskui susigėdau taip pašlijęs nuo tiesioginio savo uždavinio ir, atsiklaupęs prie lovos, ėmiau balsiai lietuviškai kalbėti ritualines maldas. Įsižiūrėjęs į lotynišką tekstą, nebemačiau paties ligonio, tik ėmiau girdėti šnabždesį, lyg tarakanui sienoje plyšiu žingsniuojant. Pašokęs pridėjau ausį prie ligonio lūpų ir vos vos supratau:
– ...Išniekinau Velykų Švintį... potį Prisikėlimų... Užmušeu draugų... motinų... Ak, Dieve Dieve, kodėl gi vis nenujemi ta sunkuma... Lygei trys dešimtys metų...
Nušvitau nudžiugau, lyg loteriją laimėjęs; į abudu delnu suėmiau nelaimingojo veidą ir, iš širdies pabučiavęs tas kentėtojo raukšles, tariau:
– Pax tecum! Nuima jau, nuima: aš tau atleidžiu visas tavo kaltybes vardan Dievo Tėvo... Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs...
Kol apsidirbau, ir „nebylio“ nebeliko.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl apysaka pradedama ne nuo draugų istorijos, o nuo nebylio elgetos mirties?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pradžioje skaitytojas mato tik pasekmę: žmogų, kuris trisdešimt metų tyli, į nieką nereaguoja ir mirdamas tešnabžda, kad „Išniekinau Velykų Švintį“ ir užmušė draugą ir motiną. Tokia rėminė sandara sukuria paslaptį: norisi sužinoti, kokia tragedija „taip sustingino kaltininką“. Pasakotojas kunigas istoriją sudeda iš dviejų dalių, iš išpažinties ir iš po daugelio metų išgirsto kaimo pasakojimo. Todėl visa apysaka skaitoma kaip kaltės paaiškinimas, o ne kaip nuotykių grandinė.
Rašiniui: Kaltė
2. Ką kunigas išgirsta iš mirštančio nebylio?
Rašiniui: Kaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.