Šitie obalsiai praskambėjo Įtiek vėliau, o tuo tarpu puzionys ėjo lygiomis su pelėnus ar kuo kitu. Maža tai maža, bet kartais net per daug, kai aistros neaplenkia. Puzionių kaimui aistros baisios, kaip ir pelių urvui. Iš Puzionių, kaip ir iš pelių urvo, gali pasiimti temų smarkiausioms tragedijoms rašyti. Antai kuris ten gudročius pelėms naikinti sumanęs nepaprastai barbarišką priemonę – žudyti tik pateles: pamažėjus patelių, patinai patys išsižudę. Ar ta tragedija neverta didelio rašytojo plunksnos? Kas mokėtų pelijos nelaimę išdėstyti, pasaulį supurtintų.

Deja, aš tegaliu kriminalinėn kronikon įsidėti vieną panašią patinų tragediją, kuri Puzionis visai netikėtai sujaudino ir jų vardą plačiai išgarsino.

Du draugu

ABUDU DRAUGU, JONAS BUTKYS IR KAZYS ŠNERVA, BUVO KAIP IR KITI PUZIONYS: LIESI, VIDUTINIO ŪGIO, DVYLI VEIDU, FORMINGOM NOSELĖM, ŽYDROM LINKSMOM AKELĖM, NUŠVITUSIAIS VEIDAIS IR APSKRITUOLĖM, KAIP KUOKŲ GALAI, GALVELĖM. Ne goliatai, bet stiprūs, trumpi drūti žemės darbininkai.

Jonas Butkys buvo tas vienas. Tėvas, išlaidžiojęs visas skaisčias savo dukreles į žmones, ir pats krikščioniškai pasimirė, nors nebuvo per senas. Nieko nepadėjo nė žmonos Apolonijos žolelės; o jos taip mačydavo kitiems! Našlė iš pradžių galvos neteko; verkė dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos. Tačiau nurimo pajutus, kad ūkis negriūva, kad jos Jonelis jau pilnas vyras; ir vyras doras, parapijos ir kaimo papročiais gražiai išauklėtas. Nei jis turguje per kiauras dienas žuvo, nei karčemoje sėdėjo, visokių niekų prisiklausydamas. Buvo pernelyg vyriškas, kad būtų mėgęs visokių bobiškų plepalų klausyti. Nei jis kam, nei kas jam ramybės nedrumstė, tai visą savo nedalomą sielą skyrė savo ūkiui, naminiams gyvuliams ir laukams. Šeimyną jau patvarkė, skolų tėvas nepaliko, tai viskas ėjo tokia pat lygia vaga, kaip ir amžinatilsėlį tėvo nabaštiko dienomis. Galūlyčio pribuišiai garbe sau laikė padirbėti pas Butkius, tai tik laukė žodžio tariant. Motina tebebuvo stipri, ūkį rėmė žymiai, namiegus dengė plonai, kaip ponaičius, – tai Butkiuose gyventi buvo taip gera, kaip, anot to, paties Dievo užpečkyje.

Butkienė visą savo širdį, vyrui mirus, perkėlė ant sūnelio šeimininko. Vadinas, mylėjo jį taip, kaip gerą savo vaiką myli motina: Jonas dar nė sykio nebuvo jos širdies įskaudinęs, dar pati to nejusdama, gerbė jį kaip vyrišką galvą, visiškai atsidėdama jo sumanumui. Sūnų šeimininką tebevadino mažybiniu Joniuko vardu; tačiau iškilmingais atsitikimais ar svarbiomis valandomis – o tokių vis dažniau pasitaikydavo – ėmė lyg drovėtis vis tebelaikyti jį vaiku. Tad titulavo pilnu Jonu. Jonui tai buvo itin malonu, lyg pagyrimo lapą gavus už kurį nec plus ultra ūkio dalyką. Tada jis augo didėjo savo paties akyse, čia pat sumesdamas, kokia vis dėlto gudri jo motina šeimininkė, kaip su ja skalsu ir gera gyventi ir vargas vargti.

Jonas aiškiai matė niekados su nieku nesudarysiąs tokios sutartinės, kaip su slaunąja kaimo Dėdiene – motina. Tai nė į galvą jam nepareidavo dairytis kitos namams šeimininkės. O kad ir galėtų aptikti antrą tokią, kurgi padėtų tiekos nuopelnų šeimos galvą ir rūpintoją? Dvi katės viename maiše dar niekur nesutilpo, taikiai nepagyveno, o tyčia atsisakyti nuo visa ko gera, kas dykai plaukia iš motinos amatninkės, būtų tiesiog negaspadoriška.

Jonui jo motina buvo visokeriopas idealas ir jam rodės visai paprasta, kad teks pasenti viengungiu. Tai į moteriškas jis nė dairytis nesidairė, nei miestely, nei kaime.

Puzionių Dėdienė toks pat moteriškos idealas, o gangreit ir visokeriopas, buvo ir Kaziui Šnervai, vienatniam ir ištikimam Jono draugui. Gerbė ir mylėjo jis abudu Butkiu ir pats nebeišmanė, ar Joną už tai, kad taip mėgo ir mylėjo jo motutę, ar Dėdienę dėl to, kad ji buvo jo draugo motutė.