Šnervų šeimos buvo daugiau. Tebebuvo abudu tėvu, bet gerokai paliegusiu, ir, visas seseris ištekinus, dar du broliai žaliūkai. Vadinas, penkiese troboje, triese pabarėje. Būtų galėję kalnus nuversti, upes užtvenkti, turto kaip aitvarai prisikrauti. O iš tikrųjų buvo nepasiturį ūkininkai. Sūnūs buvo rinktiniai artojai; jie dirbo kaip ašvieniai, savo tarpe susiklausė, uždarbio katras sau neskleidė, buvo dori ir gerai išauklėti, – ir vis dėlto skalsos nebuvo, viskas tirpo nežinai kur.
Visiems buvo aišku: tėvai buvo menki šeimininkai, o sūnums valios dar nedavė. Motinėlė ir jauna buvo ne šarpuolė, nesumani šeimininkė, o dabar jau ir bejėgė. Tai daugiau snaudė ir kvakšėjo, lovos kertelėje ties langu susirietusi, neg verpė audė ar gyvulius liuobė. Rodės, jai berūpi, kas darosi gatvėje, už jos lango, ne kaip einasi kamaroje ir kūtėje.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Kazys Šnerva taip prisirišęs prie Butkių namų?
Rašiniui: Meilė
2. Palygink Butkių ir Šnervų namus. Kuo skiriasi jų gyvenimas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Butkiuose šeimininkauja sumanus Jonas ir stipri motina, visko pakanka, samdiniai garbe laiko ten dirbti, todėl gyventi gera „kaip (...) paties Dievo užpečkyje“. Šnervų šeima didesnė, sūnūs darbštūs, bet tėvai silpni šeimininkai, pinigai tirpsta, o namuose trūksta džiaugsmo, nes motina šiuo atžvilgiu „buvo bergždžia“. Kaimynai tarpusavyje nesipyksta, bet Šnervų pilkumą prašviesina tik Butkių apsilankymai. Šis skirtumas paaiškina, kodėl Kazys taip ilgisi Butkienės ir kodėl vėliau Jonui atrodo, kad jo kiemo šlovė atiteks Šnervoms.
Rašiniui: KaimasDarbas
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.