Butkienė visą savo širdį, vyrui mirus, perkėlė ant sūnelio šeimininko. Vadinas, mylėjo jį taip, kaip gerą savo vaiką myli motina: Jonas dar nė sykio nebuvo jos širdies įskaudinęs, dar pati to nejusdama, gerbė jį kaip vyrišką galvą, visiškai atsidėdama jo sumanumui. Sūnų šeimininką tebevadino mažybiniu Joniuko vardu; tačiau iškilmingais atsitikimais ar svarbiomis valandomis – o tokių vis dažniau pasitaikydavo – ėmė lyg drovėtis vis tebelaikyti jį vaiku. Tad titulavo pilnu Jonu. Jonui tai buvo itin malonu, lyg pagyrimo lapą gavus už kurį nec plus ultra ūkio dalyką. Tada jis augo didėjo savo paties akyse, čia pat sumesdamas, kokia vis dėlto gudri jo motina šeimininkė, kaip su ja skalsu ir gera gyventi ir vargas vargti.

Jonas aiškiai matė niekados su nieku nesudarysiąs tokios sutartinės, kaip su slaunąja kaimo Dėdiene – motina. Tai nė į galvą jam nepareidavo dairytis kitos namams šeimininkės. O kad ir galėtų aptikti antrą tokią, kurgi padėtų tiekos nuopelnų šeimos galvą ir rūpintoją? Dvi katės viename maiše dar niekur nesutilpo, taikiai nepagyveno, o tyčia atsisakyti nuo visa ko gera, kas dykai plaukia iš motinos amatninkės, būtų tiesiog negaspadoriška.

Jonui jo motina buvo visokeriopas idealas ir jam rodės visai paprasta, kad teks pasenti viengungiu. Tai į moteriškas jis nė dairytis nesidairė, nei miestely, nei kaime.

Puzionių Dėdienė toks pat moteriškos idealas, o gangreit ir visokeriopas, buvo ir Kaziui Šnervai, vienatniam ir ištikimam Jono draugui. Gerbė ir mylėjo jis abudu Butkiu ir pats nebeišmanė, ar Joną už tai, kad taip mėgo ir mylėjo jo motutę, ar Dėdienę dėl to, kad ji buvo jo draugo motutė.

Šnervų šeimos buvo daugiau. Tebebuvo abudu tėvu, bet gerokai paliegusiu, ir, visas seseris ištekinus, dar du broliai žaliūkai. Vadinas, penkiese troboje, triese pabarėje. Būtų galėję kalnus nuversti, upes užtvenkti, turto kaip aitvarai prisikrauti. O iš tikrųjų buvo nepasiturį ūkininkai. Sūnūs buvo rinktiniai artojai; jie dirbo kaip ašvieniai, savo tarpe susiklausė, uždarbio katras sau neskleidė, buvo dori ir gerai išauklėti, – ir vis dėlto skalsos nebuvo, viskas tirpo nežinai kur.

Visiems buvo aišku: tėvai buvo menki šeimininkai, o sūnums valios dar nedavė. Motinėlė ir jauna buvo ne šarpuolė, nesumani šeimininkė, o dabar jau ir bejėgė. Tai daugiau snaudė ir kvakšėjo, lovos kertelėje ties langu susirietusi, neg verpė audė ar gyvulius liuobė. Rodės, jai berūpi, kas darosi gatvėje, už jos lango, ne kaip einasi kamaroje ir kūtėje.

Tėvelis irgi buvo jau bejėgis ir senas. Liesas, ilgas, kaip gyvakaras; per čiuikelę, kai susiverždavo siauru dirželiu, galėjai visus stambius jo kaulus suskaityti. Jis ilsėjos, gydės, šildės ir nakvojo vis ant tos pat plūktinės krosnies užkarpos, vadinamos pečininku. Dažnai kėlės, krankštė, giliai dūsavo, įnirtęs draskęs sau galvą ir pašones; turėjo būti ne menkai ydo; pamažu leido kojas, pamažu ir pats leidos žemyn, abiem rankom prisilaikydamas pečininko lentos, lyg būtų klojime leidęsis nuo virdžių; pamažu vilkos savo čiuikelę, pamažu segės nuo stulpo nusikabinęs dirželio sagutę, lyg ruošdamasis į kurį itin nemalonų darbą ar kurios urėdninko įsakytos pareigos eiti. Nekalbėjo nieko, neplanavo nieko; niekas ir nežinojo, kur ir ko jis rengias. Išeidavo pro duris, bet dažniausiai, čia pat asloje patrypčiojęs, vėl pamažu atgal segės diržą, kabino jį į krosnies stulpo gembę, vilkos čiuikelę ir sunkiai, kaip ant virdžių linų galvenų iš ten mesti, lipo ant savo pečininko; sunkiai, ilgai padejavęs, kaip po ilgiausio nuovargio, merkės. Miegojo ar nemiegojo, vis tiek buvo nebegyvas šalia antro tų namų senio – katino.

Niekas seniu Šnerva nesirūpino, niekas juo nesidomėjo. Nei Šnervienė, baigianti langą pražiūrėti iš nuobodulio, savo draugo nepakalbino. Vaikų malonės senis Šnerva dar nebuvo reikalingas; jis gi tebebuvo šeimininkas, stalan tebesėdo pirmoj vietoj ir kasą pats tebevaldė, laikydamas savo kelnių kišenėje. Kelnių jis niekados nesimovė, tai ir pinigų niekur nedėjo, nepasitikėdamas savo sūnumis, o gal ir samdine ar piemeniu. Nedaug jų ten ir tebuvo; kartais keletas rublelių, o kartais nė to tiek.