Tėvelis irgi buvo jau bejėgis ir senas. Liesas, ilgas, kaip gyvakaras; per čiuikelę, kai susiverždavo siauru dirželiu, galėjai visus stambius jo kaulus suskaityti. Jis ilsėjos, gydės, šildės ir nakvojo vis ant tos pat plūktinės krosnies užkarpos, vadinamos pečininku. Dažnai kėlės, krankštė, giliai dūsavo, įnirtęs draskęs sau galvą ir pašones; turėjo būti ne menkai ydo; pamažu leido kojas, pamažu ir pats leidos žemyn, abiem rankom prisilaikydamas pečininko lentos, lyg būtų klojime leidęsis nuo virdžių; pamažu vilkos savo čiuikelę, pamažu segės nuo stulpo nusikabinęs dirželio sagutę, lyg ruošdamasis į kurį itin nemalonų darbą ar kurios urėdninko įsakytos pareigos eiti. Nekalbėjo nieko, neplanavo nieko; niekas ir nežinojo, kur ir ko jis rengias. Išeidavo pro duris, bet dažniausiai, čia pat asloje patrypčiojęs, vėl pamažu atgal segės diržą, kabino jį į krosnies stulpo gembę, vilkos čiuikelę ir sunkiai, kaip ant virdžių linų galvenų iš ten mesti, lipo ant savo pečininko; sunkiai, ilgai padejavęs, kaip po ilgiausio nuovargio, merkės. Miegojo ar nemiegojo, vis tiek buvo nebegyvas šalia antro tų namų senio – katino.

Niekas seniu Šnerva nesirūpino, niekas juo nesidomėjo. Nei Šnervienė, baigianti langą pražiūrėti iš nuobodulio, savo draugo nepakalbino. Vaikų malonės senis Šnerva dar nebuvo reikalingas; jis gi tebebuvo šeimininkas, stalan tebesėdo pirmoj vietoj ir kasą pats tebevaldė, laikydamas savo kelnių kišenėje. Kelnių jis niekados nesimovė, tai ir pinigų niekur nedėjo, nepasitikėdamas savo sūnumis, o gal ir samdine ar piemeniu. Nedaug jų ten ir tebuvo; kartais keletas rublelių, o kartais nė to tiek.