Sūnūs artojai buvo pripratę prie neturto, tai nieko nesakė namie, nesiskundė ir svetur. Pavalgę vis dėlto Šnervos būdavo gana sočiai, nors ne švelniai, tai vaikai buvo sveiki, gražūs, žaliūkai. Visa, ko iš lauko pusės trūko, jie lengvai papildinėjo gera vidaus nuotaika.

Seneliai karšo, jauneliai dirbo, ir namie tarp jų nebuvo jokios disharmonijos: nei vaidų, nei barnių, nei išmetinėjimų kits kitam. Tėvai nekrimto vaikų, vaikai neniekino tėvų. Vis dėlto Šnervų namuose nebuvo džiaugsmo, kaip vištyne be gaidžio ar avilyje be bitinokaralienės; nebuvo jaučiama gero moteriškos gaivalo, su visa, kas ją seka.

Šnervienė net ir tada, kai stiprėlesnė buvo, tuo atžvilgiu buvo bergždžia. Jokiame dalyke jos dvasios nebuvo, lyg ji būtų buvusi kuris namų griozdas, žersteklis, šakės puodams kiloti ar dar kas kitas medinis. Tai ir svetimi žmonės nemėgo lankyti Šnervų, nors prieš pačius Šnerviokus niekas nieko bloga nepasakė. Šnervos laikėsi skyrium, savo būryje ir būtų buvę visiškai vienuoliai, kad ne Butkiai.

Visi Šnervos Butkių, Jono ir jo motinos, pasiilgdavo kaip saulės rudens metu. Pilka tamsu, šlapia drėgna, nuobodu skurdu, – ir štai švyst pragiedrulis. Tuoj zvembt kuri muselė, tuoj krunkšt senis pečininke, tuoj visa sujudo senelė palangėje.

Geraširdė Butkienė viena teneužmiršdavo savo kaimynės Šnervienės, su kuria kitados bent viena kitai vaikus šv. krikštan nešiojo; buvo tad bent trilinkos kūmos; per kūmystes viena pas antrą valgė gėrė, viešėjo, šnekučiavo, lengvesnių valandų patyrė. Tai ir šiokių tokių atminimų atbrizgų liko. O kai Šnervienė ėmė silpti, tai Butkienė net pareigą pajuto ją lankyti; ji gi buvo tas vienas kaimo medikas ir vaistytojas.