Šnervų šeimos buvo daugiau. Tebebuvo abudu tėvu, bet gerokai paliegusiu, ir, visas seseris ištekinus, dar du broliai žaliūkai. Vadinas, penkiese troboje, triese pabarėje. Būtų galėję kalnus nuversti, upes užtvenkti, turto kaip aitvarai prisikrauti. O iš tikrųjų buvo nepasiturį ūkininkai. Sūnūs buvo rinktiniai artojai; jie dirbo kaip ašvieniai, savo tarpe susiklausė, uždarbio katras sau neskleidė, buvo dori ir gerai išauklėti, – ir vis dėlto skalsos nebuvo, viskas tirpo nežinai kur.

Visiems buvo aišku: tėvai buvo menki šeimininkai, o sūnums valios dar nedavė. Motinėlė ir jauna buvo ne šarpuolė, nesumani šeimininkė, o dabar jau ir bejėgė. Tai daugiau snaudė ir kvakšėjo, lovos kertelėje ties langu susirietusi, neg verpė audė ar gyvulius liuobė. Rodės, jai berūpi, kas darosi gatvėje, už jos lango, ne kaip einasi kamaroje ir kūtėje.

Tėvelis irgi buvo jau bejėgis ir senas. Liesas, ilgas, kaip gyvakaras; per čiuikelę, kai susiverždavo siauru dirželiu, galėjai visus stambius jo kaulus suskaityti. Jis ilsėjos, gydės, šildės ir nakvojo vis ant tos pat plūktinės krosnies užkarpos, vadinamos pečininku. Dažnai kėlės, krankštė, giliai dūsavo, įnirtęs draskęs sau galvą ir pašones; turėjo būti ne menkai ydo; pamažu leido kojas, pamažu ir pats leidos žemyn, abiem rankom prisilaikydamas pečininko lentos, lyg būtų klojime leidęsis nuo virdžių; pamažu vilkos savo čiuikelę, pamažu segės nuo stulpo nusikabinęs dirželio sagutę, lyg ruošdamasis į kurį itin nemalonų darbą ar kurios urėdninko įsakytos pareigos eiti. Nekalbėjo nieko, neplanavo nieko; niekas ir nežinojo, kur ir ko jis rengias. Išeidavo pro duris, bet dažniausiai, čia pat asloje patrypčiojęs, vėl pamažu atgal segės diržą, kabino jį į krosnies stulpo gembę, vilkos čiuikelę ir sunkiai, kaip ant virdžių linų galvenų iš ten mesti, lipo ant savo pečininko; sunkiai, ilgai padejavęs, kaip po ilgiausio nuovargio, merkės. Miegojo ar nemiegojo, vis tiek buvo nebegyvas šalia antro tų namų senio – katino.

Niekas seniu Šnerva nesirūpino, niekas juo nesidomėjo. Nei Šnervienė, baigianti langą pražiūrėti iš nuobodulio, savo draugo nepakalbino. Vaikų malonės senis Šnerva dar nebuvo reikalingas; jis gi tebebuvo šeimininkas, stalan tebesėdo pirmoj vietoj ir kasą pats tebevaldė, laikydamas savo kelnių kišenėje. Kelnių jis niekados nesimovė, tai ir pinigų niekur nedėjo, nepasitikėdamas savo sūnumis, o gal ir samdine ar piemeniu. Nedaug jų ten ir tebuvo; kartais keletas rublelių, o kartais nė to tiek.

Sūnūs artojai buvo pripratę prie neturto, tai nieko nesakė namie, nesiskundė ir svetur. Pavalgę vis dėlto Šnervos būdavo gana sočiai, nors ne švelniai, tai vaikai buvo sveiki, gražūs, žaliūkai. Visa, ko iš lauko pusės trūko, jie lengvai papildinėjo gera vidaus nuotaika.

Seneliai karšo, jauneliai dirbo, ir namie tarp jų nebuvo jokios disharmonijos: nei vaidų, nei barnių, nei išmetinėjimų kits kitam. Tėvai nekrimto vaikų, vaikai neniekino tėvų. Vis dėlto Šnervų namuose nebuvo džiaugsmo, kaip vištyne be gaidžio ar avilyje be bitinokaralienės; nebuvo jaučiama gero moteriškos gaivalo, su visa, kas ją seka.

Šnervienė net ir tada, kai stiprėlesnė buvo, tuo atžvilgiu buvo bergždžia. Jokiame dalyke jos dvasios nebuvo, lyg ji būtų buvusi kuris namų griozdas, žersteklis, šakės puodams kiloti ar dar kas kitas medinis. Tai ir svetimi žmonės nemėgo lankyti Šnervų, nors prieš pačius Šnerviokus niekas nieko bloga nepasakė. Šnervos laikėsi skyrium, savo būryje ir būtų buvę visiškai vienuoliai, kad ne Butkiai.

Visi Šnervos Butkių, Jono ir jo motinos, pasiilgdavo kaip saulės rudens metu. Pilka tamsu, šlapia drėgna, nuobodu skurdu, – ir štai švyst pragiedrulis. Tuoj zvembt kuri muselė, tuoj krunkšt senis pečininke, tuoj visa sujudo senelė palangėje.

Geraširdė Butkienė viena teneužmiršdavo savo kaimynės Šnervienės, su kuria kitados bent viena kitai vaikus šv. krikštan nešiojo; buvo tad bent trilinkos kūmos; per kūmystes viena pas antrą valgė gėrė, viešėjo, šnekučiavo, lengvesnių valandų patyrė. Tai ir šiokių tokių atminimų atbrizgų liko. O kai Šnervienė ėmė silpti, tai Butkienė net pareigą pajuto ją lankyti; ji gi buvo tas vienas kaimo medikas ir vaistytojas.

Antai Dėdienė švystelėjo iš savo kiemo vartų, kaip lapė iš olos išlįsdama. Ji kažko turi po žiurstu. Sujudo sukruto Šnervienė palangėje – kurgi daugiau eis, jei ne pas Šnervas! Bet Butkienė nudūmė išilgai ūlyčios, ir dar tamsiau pasidarė Šnervose, dar labiau Šnervienė palangėje blakstienas nuleido. Ir jaunieji nuliūdo.

Bet kai Butkienė žengtelėjo skersai ūlyčią Šnervų link, viskas atgijo sujudo. Senelė kojas iš lovos leido, senelis, tai pajutęs ir supratęs, – tai buvo nebe naujiena, – sukrankštė lyg labiau patenkintu balsu ir net dukart apsivertė kietame savo guolyje. Šnerviokai laiku išsišiepė iki pat ausų ir asloje sustojo visi trys į eilią lyg kareiviai: ramiai!

– Tegul bus pagarbintas...

Visa gryčia sudunda palankiu, prietelingu atsakymu; vyrai širšūniškai, drūtai, senelė vištiškai, laibai, bet aiškiai.

– Nu, kaipgi kūma laikais? Ar begerioji mano žolelių? Štai atnešiau šiųmečių. Pati pririnkau. Gerk ir sveik daktariškai mano garbei. O numirsime – tokia Dievo valia. Visiems taip likta. Ag ir Dievulis žmonių pasiilgsta, ypač kurie ilgėliau čia žemėj sugaišta.

– Gerioju, dėkui, kur negeriojus. Kad ne jos, kažin kas ir bebūt...

Ir ima kugždentis abidvi senos kaimynės, susikišusios galvomis, lyg į pat nosį viena antrai sakydamos. Abidvi kalba sykiu, viena antros neklausydamos, tik stengdamos išlieti visa, ko vienumoje pritvinko. Iš pradžių dėsto savo ligas, – žinai, kurgi moteriška ne ligų puodelis? – paskui namų rūpesčius, galop ką ne ką iš praeities.

Šnervienė visai atgydavo. Bereikėjo stebėtis, kiek jos dar turima gyvybės, noro gyventi, su žmonėmis bendrauti, net ir šitaip lovoje susirietus. Žiūrėdamas į tą į lauką įsižiūrėjusią mumiją, niekas to negalėjo pasakyti.

Vyrai stati, išsitempę, lyg bažnyčioje per pravoslavų pamaldas, klausės tos šnekos, nekliudė, nesikišo, bet širdy džiaugės savo motutės džiaugsmu ir buvo Dėdienei dėkingi, kad nors retkarčiais prablaivo ligonei valandas. Suklegdavo tik viešniai išeinant ir taip klegėdami visi palydėdavo iki pat savo kiemo vartų, dažnai ir iki Butkių vartų. Paskui vėl laukė Dėdienės apsilankant lyg epochinio nuotykio, nuo kurio teks dienos ir valandos skaityti.

Ateidavo į Šnervas ir Jonas Butkys, bet tik į savo Kazį. Jis Šnervose atmainų nepadarydavo. Juo tesidžiaugė Kazys, jiedu ir ką bendra teturėjo. Vis dėlto ir jis buvo šviesus pragiedruliukas Šnervų nuobodybėje.

Į Butkius berods tas vienas Kazys tebėgiojo, užtat sūkį apsukęs, ligi tik laisva minutė ištiko. Bent pasisukioti Butkių troboje ar kieme, prieš pradedant savo kieme kinkytis arklį, ar ką. Bepiga buvo Kaziui užmiršti tie vaikystės laikai, kada ant Dėdienės kelių būti jis turėjo lygias teises su Joniuku. Dabar ir vienas nebepareitų ant mažutės moteriškėlės kelių. Gera būtų, ak, kaip būtų gera! Kad nors galva tektų jai ant kelių padėti ir bent tai valandai visai pamiršti pilkoji buitis, pasvajoti apie pasaką.

Paskutiniais laikais Kazys vis labiau ėmė varžytis Dėdienės vaišingumu. Butkienė net liguistai jautės įpareigota nieko iš namų sausai neišleisti. Iš tikros širdies džiaugės bet kuo užėjusiu, vyrišku ar moteriška, senu ar jaunu, bet kuriuo vaikagaliu. Visiems turėjo malonios šnekos, sūrio gabalėlį, blynelį stačiai į ranką, jei nesisėdo stalan prie kitų. Jei nei to, nei to, tai tikrai desperavo, rankom sau per šlaunis pliaukšėdama:

– Vaikeli gi, vyreli gi etc tu mano! O kaipgi tu išeisi be niekur nieko? Norsgi giros atsigerk!

Jei giros tuo tarpu nebebuvo, tai nors misos; šios visados buvo užraugtos virti ir atsigerti. Jokių prieštaravimų neklausydama, sėmė skardinėlę, ir ar tu norėjai, ar nenorėjai turėjai išgerti jau prieangyje pavytas.

Ką čia nenorėsi kaitroj ir darbe. Nuryt ką valgomą piga. Tai nelabai kas ir branginos, iš širdies pabučiuodami Dėdienei ranką tiek už pasistiprinimą, tiek už gerą širdį.

Kazys negi būdavo alkanas. Tačiau jaunas pilvas vis sakės tučtuojau, ligi tik nuo stalo, vėl galįs antra tiek suvalgyti. Kaziui rodės, lyg jis besotis ir vis alkanas. O tikrai alkanam pasiūlyti pavalgyti lygu užgauti. Tai Kazys dabar vis labiau bijojo užbėgti į Butkius, kada jie taisos valgytų. Ir šiaipjau vis bijojo, kad Dėdienė jam ko nepasiūlytų. Bijojo, bet niekados senu papratimu neatsisakė.

Dvejetas vaizdelių iš kaimynų buities.

Štai Kazys energingai ir drąsiai tripteli į spryską. Priprastu mostu, nė nežiūrėdamas kur griebti, pakelia klingę ir įžengia į vidų.

– Labą rytą Dėdienytei! O kurgi Jonas?

– Labą labą, Kaziuk, – tarė Butkienė, nė negrįžtelėdama nuo krosnies kaktos, kur dorojo pusryčius. – O kam tau Joniuko taip anksti? Palauk truputėlį, pareis iš tvarto; ten jam, rodos, kumelė kumeliuką atvedė, tai džiaugias ir bobutystes atlieka kaip aš. Palauk, papusryčiausime drauge, tai ir pasikalbėsite.

– Dėkui, Dėdienyt! Šiuo kartu nepusryčiausiu: ir namie antai stalan sėdas. O reikalas ūmus; geriau aš Joną parsivesiu pusryčiauti – ruskiai ravakasiai laukia, – gynės Kazys.

– Jau vėl koks naujas sumanymas, Ponedie! Nei to seniau reikėjo, nei ko. Ėmėm, ką savo rankom pasiekėm, ką pats mielasis Dievulis davė, ir buvome pavalgę, ir buvo gana. Duoną valgėm gryną, net ne bėralinę; vilkėjom mileliais, net ne rudinėm. O dabar, žiūrėk, kas ima darytis. Ar tai prieš gera? Mergos drivija, plaukus statos, kirpčiais kaktas užleidžia; vyrai mėlynus ir raudonus sūrmaišelius (kapišonus) prie apikaklių siuvas. Moterų buksai su lastingo lankais. Bernų kalamaškos kaustytos, dar su lingėm. Ponai, ką ir besakyti. Mums, mužikėliams, to kaip tik da nereikėtų. Dėl to ir nepaleisiu tavęs, kol pirma vienudu nepasišnekėsite.

Kaziui nebebuvo kas daro. Jis nė neturėjo didelio noro kuo greičiausiai iš Butkių pasprukti. Jis čia turėjo to, ko stigo pas save – moteriškos globos. Jis čia, kaip ir Jonas, atgaudavo dvasios pusiausvyrą. Susigrauš kur nuošaliai, surūgs – ir taiko kaip nors susidurti su Dėdiene. Žvilgterės kits kitam į akis, pasisakys kuo susirūpinę, ir viskas slūgte atslūgsta.

Bėgte įbėga Jonas, šaukdamas dar ne visai duris pravėręs:

– Motut, Kazy, džiaukimės. Jau kad Dievas davė prieauglį, tai tokio dar niekas kaime nėra turėjęs... Ne dykai vedžiau į dvarą... Einam visi pasižiūrėtų...

Motutė ir Kazys visi nušvito Jono džiaugsmu ir tuojau iškurnėjo žiūrėtų naujagimio. Gerai palaukus, sugrįžo visi įsiaistrinę gražiu reginiu, lermuodami, pasakodamies savo įspūdžius, kitų neklausydami.

– Atvesta, bra, šimtavas arklys... – kalbėjo Kazys, plačiai išskėsdamas savo glėbį, lyg šimtas kaip tik glėbiu matuojamas.

– O juodybė: kaip vabalas! Juodbėris būt gražesnis. Tai mūsų arklių plaukas. Juodojo plauko arklį raganos jodinėją. Juoda – velnią atmena. O gal vis tai monai. Tai tegul jį Dievulis laimina mums tarnauti! – kalbėjo Butkienė.