Vyrai stati, išsitempę, lyg bažnyčioje per pravoslavų pamaldas, klausės tos šnekos, nekliudė, nesikišo, bet širdy džiaugės savo motutės džiaugsmu ir buvo Dėdienei dėkingi, kad nors retkarčiais prablaivo ligonei valandas. Suklegdavo tik viešniai išeinant ir taip klegėdami visi palydėdavo iki pat savo kiemo vartų, dažnai ir iki Butkių vartų. Paskui vėl laukė Dėdienės apsilankant lyg epochinio nuotykio, nuo kurio teks dienos ir valandos skaityti.

Ateidavo į Šnervas ir Jonas Butkys, bet tik į savo Kazį. Jis Šnervose atmainų nepadarydavo. Juo tesidžiaugė Kazys, jiedu ir ką bendra teturėjo. Vis dėlto ir jis buvo šviesus pragiedruliukas Šnervų nuobodybėje.

Į Butkius berods tas vienas Kazys tebėgiojo, užtat sūkį apsukęs, ligi tik laisva minutė ištiko. Bent pasisukioti Butkių troboje ar kieme, prieš pradedant savo kieme kinkytis arklį, ar ką. Bepiga buvo Kaziui užmiršti tie vaikystės laikai, kada ant Dėdienės kelių būti jis turėjo lygias teises su Joniuku. Dabar ir vienas nebepareitų ant mažutės moteriškėlės kelių. Gera būtų, ak, kaip būtų gera! Kad nors galva tektų jai ant kelių padėti ir bent tai valandai visai pamiršti pilkoji buitis, pasvajoti apie pasaką.

Paskutiniais laikais Kazys vis labiau ėmė varžytis Dėdienės vaišingumu. Butkienė net liguistai jautės įpareigota nieko iš namų sausai neišleisti. Iš tikros širdies džiaugės bet kuo užėjusiu, vyrišku ar moteriška, senu ar jaunu, bet kuriuo vaikagaliu. Visiems turėjo malonios šnekos, sūrio gabalėlį, blynelį stačiai į ranką, jei nesisėdo stalan prie kitų. Jei nei to, nei to, tai tikrai desperavo, rankom sau per šlaunis pliaukšėdama:

– Vaikeli gi, vyreli gi etc tu mano! O kaipgi tu išeisi be niekur nieko? Norsgi giros atsigerk!

Jei giros tuo tarpu nebebuvo, tai nors misos; šios visados buvo užraugtos virti ir atsigerti. Jokių prieštaravimų neklausydama, sėmė skardinėlę, ir ar tu norėjai, ar nenorėjai turėjai išgerti jau prieangyje pavytas.

Ką čia nenorėsi kaitroj ir darbe. Nuryt ką valgomą piga. Tai nelabai kas ir branginos, iš širdies pabučiuodami Dėdienei ranką tiek už pasistiprinimą, tiek už gerą širdį.

Kazys negi būdavo alkanas. Tačiau jaunas pilvas vis sakės tučtuojau, ligi tik nuo stalo, vėl galįs antra tiek suvalgyti. Kaziui rodės, lyg jis besotis ir vis alkanas. O tikrai alkanam pasiūlyti pavalgyti lygu užgauti. Tai Kazys dabar vis labiau bijojo užbėgti į Butkius, kada jie taisos valgytų. Ir šiaipjau vis bijojo, kad Dėdienė jam ko nepasiūlytų. Bijojo, bet niekados senu papratimu neatsisakė.

Dvejetas vaizdelių iš kaimynų buities.

Štai Kazys energingai ir drąsiai tripteli į spryską. Priprastu mostu, nė nežiūrėdamas kur griebti, pakelia klingę ir įžengia į vidų.

– Labą rytą Dėdienytei! O kurgi Jonas?

– Labą labą, Kaziuk, – tarė Butkienė, nė negrįžtelėdama nuo krosnies kaktos, kur dorojo pusryčius. – O kam tau Joniuko taip anksti? Palauk truputėlį, pareis iš tvarto; ten jam, rodos, kumelė kumeliuką atvedė, tai džiaugias ir bobutystes atlieka kaip aš. Palauk, papusryčiausime drauge, tai ir pasikalbėsite.

– Dėkui, Dėdienyt! Šiuo kartu nepusryčiausiu: ir namie antai stalan sėdas. O reikalas ūmus; geriau aš Joną parsivesiu pusryčiauti – ruskiai ravakasiai laukia, – gynės Kazys.

– Jau vėl koks naujas sumanymas, Ponedie! Nei to seniau reikėjo, nei ko. Ėmėm, ką savo rankom pasiekėm, ką pats mielasis Dievulis davė, ir buvome pavalgę, ir buvo gana. Duoną valgėm gryną, net ne bėralinę; vilkėjom mileliais, net ne rudinėm. O dabar, žiūrėk, kas ima darytis. Ar tai prieš gera? Mergos drivija, plaukus statos, kirpčiais kaktas užleidžia; vyrai mėlynus ir raudonus sūrmaišelius (kapišonus) prie apikaklių siuvas. Moterų buksai su lastingo lankais. Bernų kalamaškos kaustytos, dar su lingėm. Ponai, ką ir besakyti. Mums, mužikėliams, to kaip tik da nereikėtų. Dėl to ir nepaleisiu tavęs, kol pirma vienudu nepasišnekėsite.

Kaziui nebebuvo kas daro. Jis nė neturėjo didelio noro kuo greičiausiai iš Butkių pasprukti. Jis čia turėjo to, ko stigo pas save – moteriškos globos. Jis čia, kaip ir Jonas, atgaudavo dvasios pusiausvyrą. Susigrauš kur nuošaliai, surūgs – ir taiko kaip nors susidurti su Dėdiene. Žvilgterės kits kitam į akis, pasisakys kuo susirūpinę, ir viskas slūgte atslūgsta.

Bėgte įbėga Jonas, šaukdamas dar ne visai duris pravėręs:

– Motut, Kazy, džiaukimės. Jau kad Dievas davė prieauglį, tai tokio dar niekas kaime nėra turėjęs... Ne dykai vedžiau į dvarą... Einam visi pasižiūrėtų...

Motutė ir Kazys visi nušvito Jono džiaugsmu ir tuojau iškurnėjo žiūrėtų naujagimio. Gerai palaukus, sugrįžo visi įsiaistrinę gražiu reginiu, lermuodami, pasakodamies savo įspūdžius, kitų neklausydami.

– Atvesta, bra, šimtavas arklys... – kalbėjo Kazys, plačiai išskėsdamas savo glėbį, lyg šimtas kaip tik glėbiu matuojamas.

– O juodybė: kaip vabalas! Juodbėris būt gražesnis. Tai mūsų arklių plaukas. Juodojo plauko arklį raganos jodinėją. Juoda – velnią atmena. O gal vis tai monai. Tai tegul jį Dievulis laimina mums tarnauti! – kalbėjo Butkienė.