AŠ BENE BŪSIU JAU KUR PRASITARĘS, KAIP VIENAME TOLIMAME LIETUVOS PAKRAŠTY TEKO MAN ŠV. SAKRAMENTAIS APRŪPINTI KEISTAS ELGETA. APYLINKĖJ JIS BUVO RETKARČIAIS MATOMAS IR TUO ĮSTABUS, KAD VISAI NEREAGAVO Į IŠVIRŠINIUS DALYKUS. Aplinkos jis lyg ir nematė, tikriau, jis niekur nežiūrėjo, savo vyzio nestabdė nei ant artimo, nei ant tolimo daikto, nei žemėj, nei danguj, nei horizonte. Akys buvo švarios, bet lyg apdujusios. Kalbą jis suprato, liepiamas klausė, bet nė mažiausiu garseliu neatsiliepdavo. Buvo lyg šalty ledas: šviesos spinduliai jį skrodžia, bet netirpina.

Mito tuo, ką žmonės patys susiprasdavo jam paduoti. Nei prašė, nei dėkojo. Į trobą įeidavo lyg taip sau, pasėdėti. Valandėlę sėdėjo, nieko nematydamas, lyg giliai susimąstęs, ir, jei tuo neilgu tarpu niekas nieko jam nepakišdavo, išeidavo nieko nesakęs. Kitoje troboje taip pat. Gavęs duonos, lyg dramblys nesigardžiuodamas čia pat suvalgė visą, riekelę ar abyšalę; rodėsi, taip pat lengvai prarytų, jei kas visą puspladį paduotų. Godą tereiškė, kai kas jam ant stalo padėdavo didžiulį, sietinį dubenį sriubos. Srėbė kaip retą patiekalą, kurio seniai seniai buvo neberagavęs, tačiau ar visai nenusimanydamas, kas tai buvo: kopūstai, burokai, bulbės, kruopos, ar tai jam vis tiek pat buvo. Tačiau jei kas jį bevalgant imdavo šnekinti ir reikšti savo nekantrumą, kai nieko neišklausia, palikdavo ir srėbalą ir išeidavo sau kitur.

Ir prašomas duoti žmogus raukais; o neprašomam kas gi savaime atkiš? Tai Nebyliui pasrėbti buvo itin reta pramoga, – mito gangreit sausa duona, o atsigėrė turbūt lauke, nes troboje niekados nepasidairė skardinėlės ar kibiro. Tai ir buvo tikras gyvakaras, vieni kaulai odos maišely.

Kas jis ir iš kur buvo, niekas nežinojo – nei kaimiečiai, nei policija; niekas juo ir nesidomėjo. Tik kai viename kaime Nebylys nebesikėlė nuo suolo, ilgesnį laiką sienos atsikolęs, šeimininkui jo pagailo, gražiai paguldė ir pasiuntė arklius kunigo.

Pasilikęs vienas su ligoniu, aš tiek pat telaimėjau. Liepiamas persižegnoti nesižegnojo; žiūrėjo kažin kur, buvo lyg stabu ištiktas. Nei lūpos, nei bent kuris raumenėlis nevirpėjo; ir kas gi pajudės, kad jokio raumenėlio skruostuos nebuvo. Kaktoje buvo tiek gilių raukšlelių, jog net tikėti negalėjai tiek galint sutilpti tokioje siauroje vietoje. Panorau suskaityti. Priskaičiau penkiolika, o dar daugiau mažučių liko gilyn per smilkinius. Buvo aišku: ligonis visiškai išsekęs badavimu.

Paskui susigėdau taip pašlijęs nuo tiesioginio savo uždavinio ir, atsiklaupęs prie lovos, ėmiau balsiai lietuviškai kalbėti ritualines maldas. Įsižiūrėjęs į lotynišką tekstą, nebemačiau paties ligonio, tik ėmiau girdėti šnabždesį, lyg tarakanui sienoje plyšiu žingsniuojant. Pašokęs pridėjau ausį prie ligonio lūpų ir vos vos supratau:

– ...Išniekinau Velykų Švintį... potį Prisikėlimų... Užmušeu draugų... motinų... Ak, Dieve Dieve, kodėl gi vis nenujemi ta sunkuma... Lygei trys dešimtys metų...

Nušvitau nudžiugau, lyg loteriją laimėjęs; į abudu delnu suėmiau nelaimingojo veidą ir, iš širdies pabučiavęs tas kentėtojo raukšles, tariau:

– Pax tecum! Nuima jau, nuima: aš tau atleidžiu visas tavo kaltybes vardan Dievo Tėvo... Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs...

Kol apsidirbau, ir „nebylio“ nebeliko.

Sunku buvo net susvajoti visa tragedija; ji turėjo būti tokia didelė ir ūmi, jei taip sustingino kaltininką ištisoms trisdešimtims metų. Nebuvo nė vilties kada nors patirti, kaip ten buvo, nes ligonis kalbėjo visai kito Lietuvos pakraščio tarme; ta, kuri man, tiesa, buvo gerai žinoma. Buvau prislėgtas.

Praėjo daug metų. Pasitaikė būti tos tarmės šone. Susirinko giminės, pažįstami. Paužkandžiavus, alaus paragavus, užsimečiau, kad vyresnieji papasakotų ką nors iš savo šono istorijų.

– Aja! To gero kiek tik nori.

Ir pasipylė daugybė nepaprastų atsitikimų, pradedant nuo pojuokų gąsdinimo ir iki tikrų šiurpulingų kriminalų.

Viena „istorija“ lyg garsu atsiliepė mano atmintyje. Ką čia panašu aš esu girdėjęs? Gal net matęs – taip aišku... Gal prieš penkias dešimtis ar net daugiau metų, kalbėjo, visai negarsus ir nežymus antai kaimas plačiai pagarsėjo niekam nesuprantama žiauria žmogžudyste ir baisiu likimu dviejų kiemų. Kiek pavargęs, atsiminiau Nebylį, kuriam paskutinėj valandoj patarnavau. Sudėjęs krūvon, ką prieš dvidešimtį metų buvau užgirdęs, ir tai, ką dabar išgirdau, susidariau štai šitą vaizdą.

Norite – tikėkite, nenorite – ne.