Sunku buvo net susvajoti visa tragedija; ji turėjo būti tokia didelė ir ūmi, jei taip sustingino kaltininką ištisoms trisdešimtims metų. Nebuvo nė vilties kada nors patirti, kaip ten buvo, nes ligonis kalbėjo visai kito Lietuvos pakraščio tarme; ta, kuri man, tiesa, buvo gerai žinoma. Buvau prislėgtas.
Praėjo daug metų. Pasitaikė būti tos tarmės šone. Susirinko giminės, pažįstami. Paužkandžiavus, alaus paragavus, užsimečiau, kad vyresnieji papasakotų ką nors iš savo šono istorijų.
– Aja! To gero kiek tik nori.
Ir pasipylė daugybė nepaprastų atsitikimų, pradedant nuo pojuokų gąsdinimo ir iki tikrų šiurpulingų kriminalų.
Viena „istorija“ lyg garsu atsiliepė mano atmintyje. Ką čia panašu aš esu girdėjęs? Gal net matęs – taip aišku... Gal prieš penkias dešimtis ar net daugiau metų, kalbėjo, visai negarsus ir nežymus antai kaimas plačiai pagarsėjo niekam nesuprantama žiauria žmogžudyste ir baisiu likimu dviejų kiemų. Kiek pavargęs, atsiminiau Nebylį, kuriam paskutinėj valandoj patarnavau. Sudėjęs krūvon, ką prieš dvidešimtį metų buvau užgirdęs, ir tai, ką dabar išgirdau, susidariau štai šitą vaizdą.
Norite – tikėkite, nenorite – ne.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl apysaka pradedama ne nuo draugų istorijos, o nuo nebylio elgetos mirties?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pradžioje skaitytojas mato tik pasekmę: žmogų, kuris trisdešimt metų tyli, į nieką nereaguoja ir mirdamas tešnabžda, kad „Išniekinau Velykų Švintį“ ir užmušė draugą ir motiną. Tokia rėminė sandara sukuria paslaptį: norisi sužinoti, kokia tragedija „taip sustingino kaltininką“. Pasakotojas kunigas istoriją sudeda iš dviejų dalių, iš išpažinties ir iš po daugelio metų išgirsto kaimo pasakojimo. Todėl visa apysaka skaitoma kaip kaltės paaiškinimas, o ne kaip nuotykių grandinė.
Rašiniui: Kaltė
2. Ką kunigas išgirsta iš mirštančio nebylio?
Rašiniui: Kaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.