– Tai žinoma. Bet tai suardys vieškelį, teks statyti naujas tiltas, paskui jis taisyti, į „kaziomą“ mišką medžiagos važiuoti, o pirma eiti ilgą kalvariją palei girininkus už penkių mylių, kol paskirs. Ne, kaip sau nori, man to gana. Laukai bus kaip buvę. Sausra ir be kanalo išdžiovina. Aš tik manyčiau, kad slesnumos mums vertėtų apželdinti žole, o ne arti ir vis tiek – tos pat žolės susilaukti, – karčliežuvavo Jonas, reikšdamas visiškai nepatenkintą miną.

– Ag ir aš pats taip maniau. Ir kaimas taip mano. Tik ką gi – vienas negi gali už visus atsakyti. Eime du!

Ir abudu žaliūkai pašoko nuo stalo taip pat greit, kaip greit buvo susėdę. Kazys jau beeidamas nusitvėrė Dėdienę už rankos, kuria ji laikė ližę, ir per greitumą paptelėjo pro šalį, kaip tik ližei į kotą. Butkienė meiliai nusišiepė ir taip pat begaline meile žvilgyje abudu pro duris išlydėjo.

Jauni ūkininkai iškurnėjo, rodės, nieko nenutarę, bet savo sąmonėje jie nešės viso kaimo nuotaiką ir statų neigiamą atsaką. Puzionims visą pusę varsto nukasti gilaus perkaso rodės lygu gelžkelį į pat mėnulį nutiesti. Jie nė per savo kaimą nebuvo išsikasę ravelių vandeniui nutraukti ir rudenį bei pavasarį pikčiausiai skendo savo santvare.

– Puzancam ješčio ne prišlo vremia kopatsia, – sąmoju nudėjo savo užsivylimą ruskiai, negavę darbo.

Puzionių laukai buvo labai geri aukštumoje. Pasausinti būtų buvę dvigubai geresni. Tada ūkininkai būtų net pasiturį, jei ir dabar galėjo nežiūrėti blogųjų laukų pakalnėje, už viso kilometro. Apie juos mes užsiminsime kiek vėliau.

Piršlės

KAZYS SU JONU Į NIBRUS NEVAIKŠČIODAVO; KĄ GI TEN BŪTŲ VEIKĘ, NEMOKĖDAMI ŠOKTI? IR ŠIAIPJAU SU MERGAITĖMIS NESUSIDĖDAVO. NIEKAS JŲ NEMATĖ, KAD Į KURIĄ ARČIAU GLAUSTŲSI, KURIAI TALKININKAUTŲ. Bet vakaravimų neapleisdavo. Mergaitės rungčiomis verpia, dainuoja; bernaičiai ką mezga, suka ar šiaipjau aplink stalą šnekučiuoja. Neva katras sau, o iš tikrųjų mergaitėms širdelės plakė, kad čia pat bernaičių yra, o bernaičiams buvo gera kaip tik dėl to pat – kad mergaičių čia pat yra. Ir grįždavo namo abudu būriu be galo gerai nusiteikusiu, kad draugėje taip gerai – darbas pasisekė.

Kazys su Jonu buvo Puzionyse bernų bernai. Tai jiems daugiausia tekdavo slapčių žvilgsnių. Jiedu tai juto ir buvo patenkinti, kur ne! Bet tegul tik kuri mergina, pasivijusi vieną ar abudu iš lauko grįžtant, prakalbina:

– Labą vakarą keimarėliui! Ar dar nesuskilote? – aiškia intencija kalbą tęsti. Tuoj gaudavo šiurkštų, net vulgariškai šaltą atsaką:

– Ne vyrų dalykas skeldėti... – ar ką panašu. Tardavo trumpą žodį ir skubėdavo pralenkti.

Mergaitės užsigaudavo. Ar joms galvoje nagrinėti, iš širdies jiedu šiurkštuoliai ar tik dirbtiniai, apsimetę. Ir daugiau nebekalbindavo. Svetimi tai svetimi.

Nei vienas, nei antras neturėjo jokio moteriškos „idealo“. Arba, tikriau sakant, abudu turėjo tą vieną ir tą patį – Puzionių Dėdienę.

Seniesiems žmonėms sunkųjį kovo mėnesį Šnervienė nė pasėdėti palangėje nebepasėdėjo: teko jau gulomis tylėti. Vieną skaistų rytą, kai nieko pirkioje nebuvo, vos tik Kazys duris pravėrė, įeidamas malkas skaldęs, motutė silpnai jį prisišaukė:

– Kazimierai, eikš arčiau... Žiūrėk, ką aš tau pasakysiu. Aš silpstu. O kad ir nesilpčiau, kokia aš be šeimininkė? Jūs to neminėdavote. Ačiū jums: bene aš nesuprantu, kad taip darote savo motinai. Dievulis jums atlygins, kad pakenčiate senystą...

Rimta, kažkokia filosofiška motinos šneka, kokios nebuvo pirmiau girdima, nebuvo nė tikimasi, Kazį tuojau įtikino motiną tai iškalbėjus, pirma ilgai apie tai mąsčius. Ir ūmai pasijuto nepaprastai nulenktas. Jis pirmą kartą neprisiversdamas atsisėdo į lovą šalia motinos karšinčiaus ir pirmą kartą meiliai pasižiūrėjo į visai pasenusį jos veidelį.

Šnervienė buvo visa raukšlėta, nosis jau pajuodusi ir guzeliuota, negraži, smakras drėgnas, ne prakaitu, kaip esti sušilus, bet kažkokiu kitu syvu. Jis buvo gana abuojas. Vis dėlto Kazys pasijuto mylįs ją iš tikrųjų. Dabar jam pagailo iš gyvųjų aiškiai jau keliaujančios gimdytojos; kažkas švelnus, graudus suvirpėjo po širdžia, kažkas pagavo už pažiaunių, akys pasruvo, ir jis, kad nepravirktų kaip tikras vaikas, ūmai pasilenkė prie motinos rankos, gulinčios ant klojamo drabužio, ir tvirtai, vyriškai ją pabučiavo.

Motina jį paglostė.

– Geras tu vaikas, Kaziuk. Duok Dieve tau laimės, santarvės poroje gyvenant ir daugiau turto, neg mes prigyvenome! O pasakyti štai ką aš pasiėmiau: dairykis sau draugės pačios, o namams jaunos ir darbščios šeimininkės.

– Ką čia, ką čia motutė prasimanei? Gyvenk sau sveika. Mums visai nekliūvi, o aš dar jaunas, bus dar laiko apie ženatvę pagalvoti...

Ilgai abudu kalbėjos, laiko dar buvo, lyg atsikalbėdami už tiek ir tiek metų tylėjimo ir nieko bendra neturėjimo. Kalbėjosi dabar apie viską viską: ūkį, bažnyčią, Dievą, prietelius ir neprietelius; tik apie vedybas nei vienas, nei antras nebepratarė nė žodžio.

Kazys, rodėsi, nė galvoti apie tai nebegalvoja, o jo imta nuo tos valandos galvoti ir dairytis.