Savo kaime jis nematė nė vienos, kuri nors iš tolo būtų buvusi panaši į Dėdienę. Bet per atlaidus kitame miestelyje, kada jis, jau nusilenkęs altoriui, rimtai susikaupęs, belaukė kunigo iš zokristijos išeinant, dievobaimingą jo nuotaiką sudrumstė naujų burlečių kaukšėjimas. Jis stovėjo viduryje bažnyčios prie pat tako per vidurį. Grįžtelėjo nejučiomis ir išvydo smulkiais, bet energingai tvirtais žingsneliais įsiskubinančią ant votyvos, kiek pavėlavusią, ar tik taip jam matės, labai gražią mergelę. Jos gražumą, tiesą pasakius, tesudarė mergiškai pilnas veidelis ir labai sveikas, kaimiškas raudonumas, dar padidėjęs besiskubinant eiti. Plaukų buvo gelsvų, net šviesių, kaip antai sienose ir lubose pamoliavotų angelų, sujuostų mėlynais kaspinais.

Visa tai galų gale nebuvo svarbu: per didelių estetinių reikalavimų Kazys neišmanė. Jį ypatingai nustebino, kad šmykštelėjusi mergina veidu, pečiais, visu savo stogu, net eigastim atminė – Dėdienę. Tokia pat riebuilė, apskritulė, mažulė, ramiom gerom akelėm. Ir bažnyčioje laikėsi taip pat. Kai kitos kaimietės, nusilenkdamos altoriui, puolė prieš jį kaip maišai, ant viso pilvo, ant alkūnių, ji atsiklaupė gražiai, pirma atsargiai pakilojusi priešakį savo rainelės; tepalenkė galvelę, akim įsistebėjusi į išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą. Buvo rimta ir labai graži. Mes pasakytume – estetinga.