– Paskutinė kairė, motut, balta. Dar su žvaigžde kaktoj, kaip liatarnia tamsoj pasišviesti ir visoms velnuvoms dvasioms nubaidyti, – nuramino Jonas.

– Geras vabalas: kumelys kaip trijų mėnesių, – su karčia vabalui panieka pridėjo Kazys ir aistringai nusišniurkštė.

Belermuodami nė nepasijuto, kaip atsirado už stalo ties garuojančiais raguoliais su dažiniu, ir Butkienė pertraukė vaikišką visų pasidžiaugimą.

– Sėskitės, kol neužaušo dažinys.

Dabar tik susigriebė Kazys ir, jau pasilenkdamas užustalėn, pasiteisino:

– Kad jau aš čia, Dėdienyt, nuolat kaip koks zakucninkas... Ag ir mūsų namiegai antai jau susėdę stalan prie raguolių...

Pro Butkių ir priešpriešiais pro Šnervų langus tikrai jau matės vienmarškinių nugaros. Kazys neveidmainiavo: namie jis būt gavęs tokių pat pusryčių. Tačiau alkis, ūmai paerzintas riebulių kvapu, priveikė jo valią ir drovą ir ištiesė jo ranką į dubenį su raguoliais.

– Gerai jau, gerai, Kaziuk. Ar ne vis tasia, čia ar namie. Ne svetimas gi esi. Valgyk sveikas, ir tiek. Ir mano Jonas pas jus pavalgo. Dar ir svetimas iš mūsų nevalgęs neišeina, o čia dabar... Aruodų dėl pakeleivių neteks šluostyti, – tarškėjo Butkienė lyg pati sau, nes valgytojams jos kalbos klausyti nė laiko nebebuvo. Jauni žandai kaip replėmis spaudinėjo valgymą, o stemplė savaime gurkė žemyn.

– Egi nugi, už tavo kumeliuko galvos aš visai pamiršau, ko čia atmaklenau, – tarė Kazys pagaliau, šluostydamos riebius pirštus į savo galvos plaukus. – Eikime į mus – ten laukia ruskiai. Jau kelintą pavasarį jie dilina: Ar jau susipratot savo laukus nusausint kanalu nuo pusės varsto?

– Ir kurgi nuleisti? – susidomėjo Jonas.

– Pakalnėn, Pempynėn.

– Tai žinoma. Bet tai suardys vieškelį, teks statyti naujas tiltas, paskui jis taisyti, į „kaziomą“ mišką medžiagos važiuoti, o pirma eiti ilgą kalvariją palei girininkus už penkių mylių, kol paskirs. Ne, kaip sau nori, man to gana. Laukai bus kaip buvę. Sausra ir be kanalo išdžiovina. Aš tik manyčiau, kad slesnumos mums vertėtų apželdinti žole, o ne arti ir vis tiek – tos pat žolės susilaukti, – karčliežuvavo Jonas, reikšdamas visiškai nepatenkintą miną.

– Ag ir aš pats taip maniau. Ir kaimas taip mano. Tik ką gi – vienas negi gali už visus atsakyti. Eime du!

Ir abudu žaliūkai pašoko nuo stalo taip pat greit, kaip greit buvo susėdę. Kazys jau beeidamas nusitvėrė Dėdienę už rankos, kuria ji laikė ližę, ir per greitumą paptelėjo pro šalį, kaip tik ližei į kotą. Butkienė meiliai nusišiepė ir taip pat begaline meile žvilgyje abudu pro duris išlydėjo.

Jauni ūkininkai iškurnėjo, rodės, nieko nenutarę, bet savo sąmonėje jie nešės viso kaimo nuotaiką ir statų neigiamą atsaką. Puzionims visą pusę varsto nukasti gilaus perkaso rodės lygu gelžkelį į pat mėnulį nutiesti. Jie nė per savo kaimą nebuvo išsikasę ravelių vandeniui nutraukti ir rudenį bei pavasarį pikčiausiai skendo savo santvare.

– Puzancam ješčio ne prišlo vremia kopatsia, – sąmoju nudėjo savo užsivylimą ruskiai, negavę darbo.

Puzionių laukai buvo labai geri aukštumoje. Pasausinti būtų buvę dvigubai geresni. Tada ūkininkai būtų net pasiturį, jei ir dabar galėjo nežiūrėti blogųjų laukų pakalnėje, už viso kilometro. Apie juos mes užsiminsime kiek vėliau.

Piršlės

KAZYS SU JONU Į NIBRUS NEVAIKŠČIODAVO; KĄ GI TEN BŪTŲ VEIKĘ, NEMOKĖDAMI ŠOKTI? IR ŠIAIPJAU SU MERGAITĖMIS NESUSIDĖDAVO. NIEKAS JŲ NEMATĖ, KAD Į KURIĄ ARČIAU GLAUSTŲSI, KURIAI TALKININKAUTŲ. Bet vakaravimų neapleisdavo. Mergaitės rungčiomis verpia, dainuoja; bernaičiai ką mezga, suka ar šiaipjau aplink stalą šnekučiuoja. Neva katras sau, o iš tikrųjų mergaitėms širdelės plakė, kad čia pat bernaičių yra, o bernaičiams buvo gera kaip tik dėl to pat – kad mergaičių čia pat yra. Ir grįždavo namo abudu būriu be galo gerai nusiteikusiu, kad draugėje taip gerai – darbas pasisekė.

Kazys su Jonu buvo Puzionyse bernų bernai. Tai jiems daugiausia tekdavo slapčių žvilgsnių. Jiedu tai juto ir buvo patenkinti, kur ne! Bet tegul tik kuri mergina, pasivijusi vieną ar abudu iš lauko grįžtant, prakalbina:

– Labą vakarą keimarėliui! Ar dar nesuskilote? – aiškia intencija kalbą tęsti. Tuoj gaudavo šiurkštų, net vulgariškai šaltą atsaką:

– Ne vyrų dalykas skeldėti... – ar ką panašu. Tardavo trumpą žodį ir skubėdavo pralenkti.

Mergaitės užsigaudavo. Ar joms galvoje nagrinėti, iš širdies jiedu šiurkštuoliai ar tik dirbtiniai, apsimetę. Ir daugiau nebekalbindavo. Svetimi tai svetimi.

Nei vienas, nei antras neturėjo jokio moteriškos „idealo“. Arba, tikriau sakant, abudu turėjo tą vieną ir tą patį – Puzionių Dėdienę.

Seniesiems žmonėms sunkųjį kovo mėnesį Šnervienė nė pasėdėti palangėje nebepasėdėjo: teko jau gulomis tylėti. Vieną skaistų rytą, kai nieko pirkioje nebuvo, vos tik Kazys duris pravėrė, įeidamas malkas skaldęs, motutė silpnai jį prisišaukė:

– Kazimierai, eikš arčiau... Žiūrėk, ką aš tau pasakysiu. Aš silpstu. O kad ir nesilpčiau, kokia aš be šeimininkė? Jūs to neminėdavote. Ačiū jums: bene aš nesuprantu, kad taip darote savo motinai. Dievulis jums atlygins, kad pakenčiate senystą...

Rimta, kažkokia filosofiška motinos šneka, kokios nebuvo pirmiau girdima, nebuvo nė tikimasi, Kazį tuojau įtikino motiną tai iškalbėjus, pirma ilgai apie tai mąsčius. Ir ūmai pasijuto nepaprastai nulenktas. Jis pirmą kartą neprisiversdamas atsisėdo į lovą šalia motinos karšinčiaus ir pirmą kartą meiliai pasižiūrėjo į visai pasenusį jos veidelį.

Šnervienė buvo visa raukšlėta, nosis jau pajuodusi ir guzeliuota, negraži, smakras drėgnas, ne prakaitu, kaip esti sušilus, bet kažkokiu kitu syvu. Jis buvo gana abuojas. Vis dėlto Kazys pasijuto mylįs ją iš tikrųjų. Dabar jam pagailo iš gyvųjų aiškiai jau keliaujančios gimdytojos; kažkas švelnus, graudus suvirpėjo po širdžia, kažkas pagavo už pažiaunių, akys pasruvo, ir jis, kad nepravirktų kaip tikras vaikas, ūmai pasilenkė prie motinos rankos, gulinčios ant klojamo drabužio, ir tvirtai, vyriškai ją pabučiavo.

Motina jį paglostė.

– Geras tu vaikas, Kaziuk. Duok Dieve tau laimės, santarvės poroje gyvenant ir daugiau turto, neg mes prigyvenome! O pasakyti štai ką aš pasiėmiau: dairykis sau draugės pačios, o namams jaunos ir darbščios šeimininkės.

– Ką čia, ką čia motutė prasimanei? Gyvenk sau sveika. Mums visai nekliūvi, o aš dar jaunas, bus dar laiko apie ženatvę pagalvoti...

Ilgai abudu kalbėjos, laiko dar buvo, lyg atsikalbėdami už tiek ir tiek metų tylėjimo ir nieko bendra neturėjimo. Kalbėjosi dabar apie viską viską: ūkį, bažnyčią, Dievą, prietelius ir neprietelius; tik apie vedybas nei vienas, nei antras nebepratarė nė žodžio.

Kazys, rodėsi, nė galvoti apie tai nebegalvoja, o jo imta nuo tos valandos galvoti ir dairytis.

Savo kaime jis nematė nė vienos, kuri nors iš tolo būtų buvusi panaši į Dėdienę. Bet per atlaidus kitame miestelyje, kada jis, jau nusilenkęs altoriui, rimtai susikaupęs, belaukė kunigo iš zokristijos išeinant, dievobaimingą jo nuotaiką sudrumstė naujų burlečių kaukšėjimas. Jis stovėjo viduryje bažnyčios prie pat tako per vidurį. Grįžtelėjo nejučiomis ir išvydo smulkiais, bet energingai tvirtais žingsneliais įsiskubinančią ant votyvos, kiek pavėlavusią, ar tik taip jam matės, labai gražią mergelę. Jos gražumą, tiesą pasakius, tesudarė mergiškai pilnas veidelis ir labai sveikas, kaimiškas raudonumas, dar padidėjęs besiskubinant eiti. Plaukų buvo gelsvų, net šviesių, kaip antai sienose ir lubose pamoliavotų angelų, sujuostų mėlynais kaspinais.

Visa tai galų gale nebuvo svarbu: per didelių estetinių reikalavimų Kazys neišmanė. Jį ypatingai nustebino, kad šmykštelėjusi mergina veidu, pečiais, visu savo stogu, net eigastim atminė – Dėdienę. Tokia pat riebuilė, apskritulė, mažulė, ramiom gerom akelėm. Ir bažnyčioje laikėsi taip pat. Kai kitos kaimietės, nusilenkdamos altoriui, puolė prieš jį kaip maišai, ant viso pilvo, ant alkūnių, ji atsiklaupė gražiai, pirma atsargiai pakilojusi priešakį savo rainelės; tepalenkė galvelę, akim įsistebėjusi į išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą. Buvo rimta ir labai graži. Mes pasakytume – estetinga.

Ar kad draugės moteries vaizdas, motinos įsakymu, buvo jame jau susidaręs ir jis apie tai galvojo, ar jau taip jam buvo likta, Kazys visas nustėro. Jam blikstelėjo mintis: „Ar tik ne šitoji manoji?..“ Blikstelėjo ir nebenyko. Kazys, toks dievotas kaip ir Jonas ir kaimiečiai, tyčia pavažiavęs toliau, kad ten tą dieną buvo su išstatymu, nieko nebematė, nieko nebegirdėjo. Žiūrėti į mergas bažnyčioje, dar įsistebeilijus, buvo per negražu; Kazys tai gerai jautė ir vis dėlto ir šonu matė, kaip tas žiogas šlaunim girdi, tą klūpantį kupstelį, kurs nė sykio šalin nedirsteli. Ir kai žmonės po visam ėmė grūstis pro duris, jis nė nepasijuto, kaip atsirado užpakaly mergelės, savim sulaikydamas žmonių mūrą, griūvantį visu savo sunkumu priekin.

Išėjo už šventoriaus ir čia pat prie vartelių išvydo pažįstamą bernaitį, besikemšantį liuiką. Šis prakalbino praeinančią merginą:

– Sveika, Aneliut! Kas tamstą atvijo į tokį tolį, į mūsų kraštą?

– Sveikas ir tamsta! Verpalus žydei atvežiau dažyti. Mūsų miestely nėra tokio pabriko.

Kazys ypatingu malonumu, linksmom akim ištiesė ranką pažįstamam, o jau podraug ir tai, kurią jis Aneliute pavadino. Buvo beįsimaišąs į jųdviejų kalbą, bet mergaitė kinktelėjo galva ir nuėjo sau.

– Kas ji tokia? – neva nusižiovaudamas paklausė pažįstamą.

Pažįstamas tuoj pasergėjo Kazio dirbtinį abejingumą.

– Oo! Pasergėjai? Kur ne! Tai pirmoji mergina visoje kaimynų parapijoje. Ūkininkaitė, tik be piniginio kraičio; tai nors gražuolė ir gero būdo ir piršlių nestinga, vis dar tebemergauja. O jau būtų metas – dabok, dvidešimt ketvirtus gal jau varo. Jei nori, ir tau papiršiu. Tik tolokai gyvena. Nuo Puzionių bus bent kelios mylios.

– Piršk, – tarė Kazys nė nepasvyravęs.

– Kada? – nusiprunkštė piršlys.

– Nors tuojau.

– Gerai. Einu ir pasakau jai, kad kitą sekmadienį po pamaldų lauktų piršlių iš už jūrių marelių, aukštų kalnelių, kur upeliai pienu plaukia, tvoras dešromis tveria; na, kaip ten piršlio oracijoje. Žodžiu, iš Puzionių.

Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė, tokia rimta ir, svetimam pasveikinus, į ją įsispitrėjus, visai neparaudo.

„Turbūt svietava... svieto mačiusi... kaip Dėdienė. Ne, kad šitai abidvi suvedus į kaimynystę – tai būtų gyvenimėlis!“

Ir ėmė Kaziui pintis vaizduotėje linksmas, pilnas džiaugsmo ir patenkinimo gyvenimas namie skyrium ir su Butkiais drauge. Pynės virvė vis stebėtiniau, rizgo vis labiau, kad net ausys ir sprandas Kaziui paraudo. Nepratusiam tirštai jausti ir galvą sukti, toks kraujo priplūdimas į galvą svaigino jį iki apopleksijos.

– Kadgi Dievas duotų... kadgi Dievas duotų, – kalbėjo sau vis tą pačią lyg pamišęs, nieko daugiau pasaulyje nebegeisdamas, tik šitos mergelės.

Ligi tik parvažiavęs, nusikinkė arklį ir, nė pavalgyti neidamas, šoktelėjo į Butkius.

– Dėdienyt, kad žinotum, aptikau savąją! – riktelėjo visai berniokiškai, vos pravėręs duris.

Šiaipjau rimtam Kazimierui tai buvo taip nepaprasta, kad Butkienė net aiktelėjo.

– Ar pablūdai... Kokią „savąją“? Kiaulę, avelę? – paklausė, tikrai nesupratus Kazio.

– Merge-elę! – nutęsė Kazys ir pirmąkart po daugelio metų apsikabino Dėdienę už kaklo ir pabučiavo ją į burną.

Butkienei dabar tik paaiškėjo meilę pradėjus siausti. Nepradžiugo, kaip to buvo galima laukti, bet mirtinai nusigando, net persižegnojo. Gerą minutę žiūrėjo į Kazį plačiom akim, kol atgavo nuovoką ir paprastą savo nuotaiką.