Savo kaime jis nematė nė vienos, kuri nors iš tolo būtų buvusi panaši į Dėdienę. Bet per atlaidus kitame miestelyje, kada jis, jau nusilenkęs altoriui, rimtai susikaupęs, belaukė kunigo iš zokristijos išeinant, dievobaimingą jo nuotaiką sudrumstė naujų burlečių kaukšėjimas. Jis stovėjo viduryje bažnyčios prie pat tako per vidurį. Grįžtelėjo nejučiomis ir išvydo smulkiais, bet energingai tvirtais žingsneliais įsiskubinančią ant votyvos, kiek pavėlavusią, ar tik taip jam matės, labai gražią mergelę. Jos gražumą, tiesą pasakius, tesudarė mergiškai pilnas veidelis ir labai sveikas, kaimiškas raudonumas, dar padidėjęs besiskubinant eiti. Plaukų buvo gelsvų, net šviesių, kaip antai sienose ir lubose pamoliavotų angelų, sujuostų mėlynais kaspinais.

Visa tai galų gale nebuvo svarbu: per didelių estetinių reikalavimų Kazys neišmanė. Jį ypatingai nustebino, kad šmykštelėjusi mergina veidu, pečiais, visu savo stogu, net eigastim atminė – Dėdienę. Tokia pat riebuilė, apskritulė, mažulė, ramiom gerom akelėm. Ir bažnyčioje laikėsi taip pat. Kai kitos kaimietės, nusilenkdamos altoriui, puolė prieš jį kaip maišai, ant viso pilvo, ant alkūnių, ji atsiklaupė gražiai, pirma atsargiai pakilojusi priešakį savo rainelės; tepalenkė galvelę, akim įsistebėjusi į išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą. Buvo rimta ir labai graži. Mes pasakytume – estetinga.

Ar kad draugės moteries vaizdas, motinos įsakymu, buvo jame jau susidaręs ir jis apie tai galvojo, ar jau taip jam buvo likta, Kazys visas nustėro. Jam blikstelėjo mintis: „Ar tik ne šitoji manoji?..“ Blikstelėjo ir nebenyko. Kazys, toks dievotas kaip ir Jonas ir kaimiečiai, tyčia pavažiavęs toliau, kad ten tą dieną buvo su išstatymu, nieko nebematė, nieko nebegirdėjo. Žiūrėti į mergas bažnyčioje, dar įsistebeilijus, buvo per negražu; Kazys tai gerai jautė ir vis dėlto ir šonu matė, kaip tas žiogas šlaunim girdi, tą klūpantį kupstelį, kurs nė sykio šalin nedirsteli. Ir kai žmonės po visam ėmė grūstis pro duris, jis nė nepasijuto, kaip atsirado užpakaly mergelės, savim sulaikydamas žmonių mūrą, griūvantį visu savo sunkumu priekin.

Išėjo už šventoriaus ir čia pat prie vartelių išvydo pažįstamą bernaitį, besikemšantį liuiką. Šis prakalbino praeinančią merginą:

– Sveika, Aneliut! Kas tamstą atvijo į tokį tolį, į mūsų kraštą?

– Sveikas ir tamsta! Verpalus žydei atvežiau dažyti. Mūsų miestely nėra tokio pabriko.

Kazys ypatingu malonumu, linksmom akim ištiesė ranką pažįstamam, o jau podraug ir tai, kurią jis Aneliute pavadino. Buvo beįsimaišąs į jųdviejų kalbą, bet mergaitė kinktelėjo galva ir nuėjo sau.

– Kas ji tokia? – neva nusižiovaudamas paklausė pažįstamą.

Pažįstamas tuoj pasergėjo Kazio dirbtinį abejingumą.

– Oo! Pasergėjai? Kur ne! Tai pirmoji mergina visoje kaimynų parapijoje. Ūkininkaitė, tik be piniginio kraičio; tai nors gražuolė ir gero būdo ir piršlių nestinga, vis dar tebemergauja. O jau būtų metas – dabok, dvidešimt ketvirtus gal jau varo. Jei nori, ir tau papiršiu. Tik tolokai gyvena. Nuo Puzionių bus bent kelios mylios.

– Piršk, – tarė Kazys nė nepasvyravęs.

– Kada? – nusiprunkštė piršlys.

– Nors tuojau.

– Gerai. Einu ir pasakau jai, kad kitą sekmadienį po pamaldų lauktų piršlių iš už jūrių marelių, aukštų kalnelių, kur upeliai pienu plaukia, tvoras dešromis tveria; na, kaip ten piršlio oracijoje. Žodžiu, iš Puzionių.

Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė, tokia rimta ir, svetimam pasveikinus, į ją įsispitrėjus, visai neparaudo.

„Turbūt svietava... svieto mačiusi... kaip Dėdienė. Ne, kad šitai abidvi suvedus į kaimynystę – tai būtų gyvenimėlis!“

Ir ėmė Kaziui pintis vaizduotėje linksmas, pilnas džiaugsmo ir patenkinimo gyvenimas namie skyrium ir su Butkiais drauge. Pynės virvė vis stebėtiniau, rizgo vis labiau, kad net ausys ir sprandas Kaziui paraudo. Nepratusiam tirštai jausti ir galvą sukti, toks kraujo priplūdimas į galvą svaigino jį iki apopleksijos.

– Kadgi Dievas duotų... kadgi Dievas duotų, – kalbėjo sau vis tą pačią lyg pamišęs, nieko daugiau pasaulyje nebegeisdamas, tik šitos mergelės.

Ligi tik parvažiavęs, nusikinkė arklį ir, nė pavalgyti neidamas, šoktelėjo į Butkius.

– Dėdienyt, kad žinotum, aptikau savąją! – riktelėjo visai berniokiškai, vos pravėręs duris.

Šiaipjau rimtam Kazimierui tai buvo taip nepaprasta, kad Butkienė net aiktelėjo.

– Ar pablūdai... Kokią „savąją“? Kiaulę, avelę? – paklausė, tikrai nesupratus Kazio.

– Merge-elę! – nutęsė Kazys ir pirmąkart po daugelio metų apsikabino Dėdienę už kaklo ir pabučiavo ją į burną.

Butkienei dabar tik paaiškėjo meilę pradėjus siausti. Nepradžiugo, kaip to buvo galima laukti, bet mirtinai nusigando, net persižegnojo. Gerą minutę žiūrėjo į Kazį plačiom akim, kol atgavo nuovoką ir paprastą savo nuotaiką.