Jonas visos tos tragikomedijos klausė tokia šypsena, kaip kad esti sulaukus kvieslio pabūti pajauniu: nujausdamas didelę ir linksmą pramogą.

– Kazy jauniki! Kada gi iš tikrųjų važiuoji atsiklaustų? ir ar netikčiau tau piršliu ar kuo kitu? Tiesa, aš nemoku girtis meluoti, nemoku nė oracijos. Bet aš degu noru kuo greičiausiai išvysti tavąją. Nereiks nė oracijos. Aš žinau vieną pasakymą, kuris bet kurią gražuolę įtikins:“Mergele mano jaunoji, klausyk: Kazys mano draugas. Tai reiškia – nėra ko nei abejoti, nei svyruoti: žmogus geras; geresnio nebeieškok, vis tiek nerasi“.

Jonas plepėjo nepaprastai pakiliu vestuvišku ūpu, kaip kad visi jauni vestuvių dalyviai esti. Nemint kodėl vestuvininkus vadina pasiutėliais. Butkienei, Jono besiklausant, nebuvo nuostabu.

– Piršlį aš jau turiu, tokį, kurs ten pažįstamas. O nuvažiuoti galime ir dviese. Dar šlovingiau bus ir rodysis ne taip jau piršliškai.

Ir susitarė abudu važiuoti.

Sekmadienio laukta ne vienaip. Jonas ūmai užsidegęs kuo greičiausiai apvesdinti savo draugą Kazį ir susilaukti į pačią artimiausią kaimynystę naujo žmogaus, su kuriuo dar kalbos neiškalbėtos, juokai neišjuokti, pasakos nepasektos. Senieji jau buvo pridilę.

Kazimieras jautės toks neramus, lyg prie nežinomo kryžiaus kalamas, ar ligonis, kuriam antai baltai apsivilkę žmonės rengias padaryti labai pavojingą operaciją. Nebejautė jokio džiaugsmo. Diena dienon vis blogiau ir baisiau. Nei beužmigo, nei bevalgė. Neėmė miegas, nelindo kąsnys. Net sublogo; paakiai pajuodo, akys blizgėjo karščiu, skruostai įdubo. Rodės kaip pakirdęs iš ligos ar smarkiai pagiriotas.

Pagaliau nebeiškentė. Šeštadienio vakarą piktai nusispjovė ir energiškai nužingsniavo į Butkius. Įėjęs dar kartą nusispjovė ir, pamojęs ranka, tarė: