Kas jis ir iš kur buvo, niekas nežinojo – nei kaimiečiai, nei policija; niekas juo ir nesidomėjo. Tik kai viename kaime Nebylys nebesikėlė nuo suolo, ilgesnį laiką sienos atsikolęs, šeimininkui jo pagailo, gražiai paguldė ir pasiuntė arklius kunigo.

Pasilikęs vienas su ligoniu, aš tiek pat telaimėjau. Liepiamas persižegnoti nesižegnojo; žiūrėjo kažin kur, buvo lyg stabu ištiktas. Nei lūpos, nei bent kuris raumenėlis nevirpėjo; ir kas gi pajudės, kad jokio raumenėlio skruostuos nebuvo. Kaktoje buvo tiek gilių raukšlelių, jog net tikėti negalėjai tiek galint sutilpti tokioje siauroje vietoje. Panorau suskaityti. Priskaičiau penkiolika, o dar daugiau mažučių liko gilyn per smilkinius. Buvo aišku: ligonis visiškai išsekęs badavimu.

Paskui susigėdau taip pašlijęs nuo tiesioginio savo uždavinio ir, atsiklaupęs prie lovos, ėmiau balsiai lietuviškai kalbėti ritualines maldas. Įsižiūrėjęs į lotynišką tekstą, nebemačiau paties ligonio, tik ėmiau girdėti šnabždesį, lyg tarakanui sienoje plyšiu žingsniuojant. Pašokęs pridėjau ausį prie ligonio lūpų ir vos vos supratau:

– ...Išniekinau Velykų Švintį... potį Prisikėlimų... Užmušeu draugų... motinų... Ak, Dieve Dieve, kodėl gi vis nenujemi ta sunkuma... Lygei trys dešimtys metų...

Nušvitau nudžiugau, lyg loteriją laimėjęs; į abudu delnu suėmiau nelaimingojo veidą ir, iš širdies pabučiavęs tas kentėtojo raukšles, tariau:

– Pax tecum! Nuima jau, nuima: aš tau atleidžiu visas tavo kaltybes vardan Dievo Tėvo... Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs...

Kol apsidirbau, ir „nebylio“ nebeliko.

Sunku buvo net susvajoti visa tragedija; ji turėjo būti tokia didelė ir ūmi, jei taip sustingino kaltininką ištisoms trisdešimtims metų. Nebuvo nė vilties kada nors patirti, kaip ten buvo, nes ligonis kalbėjo visai kito Lietuvos pakraščio tarme; ta, kuri man, tiesa, buvo gerai žinoma. Buvau prislėgtas.

Praėjo daug metų. Pasitaikė būti tos tarmės šone. Susirinko giminės, pažįstami. Paužkandžiavus, alaus paragavus, užsimečiau, kad vyresnieji papasakotų ką nors iš savo šono istorijų.

– Aja! To gero kiek tik nori.

Ir pasipylė daugybė nepaprastų atsitikimų, pradedant nuo pojuokų gąsdinimo ir iki tikrų šiurpulingų kriminalų.

Viena „istorija“ lyg garsu atsiliepė mano atmintyje. Ką čia panašu aš esu girdėjęs? Gal net matęs – taip aišku... Gal prieš penkias dešimtis ar net daugiau metų, kalbėjo, visai negarsus ir nežymus antai kaimas plačiai pagarsėjo niekam nesuprantama žiauria žmogžudyste ir baisiu likimu dviejų kiemų. Kiek pavargęs, atsiminiau Nebylį, kuriam paskutinėj valandoj patarnavau. Sudėjęs krūvon, ką prieš dvidešimtį metų buvau užgirdęs, ir tai, ką dabar išgirdau, susidariau štai šitą vaizdą.

Norite – tikėkite, nenorite – ne.

Dėdienė

DIDUMĄ PUZIONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ PASAULIN ATNEŠĖ BUTKIŲ DĖDIENĖ APOLONIJA, ARBA TIESIAI – DĖDIENĖ. PUZIONYSE JOS NIEKAS KITAIP NĖ NEBEVADINO, NORS KITUR VISUR TOJE APYLINKĖJE PRIBUVĖJAS – BOBUTE ŠAUKĖ.

Bobutauti Butkienė išmoko iš tos, kuri ir jos pačios priiminėjo vaikus, ypatingos gi higienos – vien iš savo patyrimo. O turėjo tokią lengvą ranką, jog nė vienas jos priimtas vaikas negavo nei bamba klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti. Taip pat nė vienai gimdyvei neužkrėtė kraujo ir nesukėlė karščio.

Bepiga buvo Puzionims čia pat turėti tokia bobutė. Bent šiuose dalykuose nebuvo priepuolių, nebuvo ilgų ligų, kuriomis sirgti taip nėra laiko ūkio šeimininkei, o bene svarbiausia, kad nebuvo išlaidų ir sielvartų, kurie žildina vaikų tėvus; pagaliau nebuvo kažin kodėl nemėgiamos, nors taip reikalingos specialistės bobutės, dažniausiai šlykščios bobos, kuri, nieko neveikdama, ėda kaip arklys, lyg už visą amžių atsiėsdama, ir visiems per ištisas dvi tris savaites kliūva kaip koks nuliekamas griozdas.

– Lengvybė mums, kad žinotumėt, su tomis gimdytuvėmis! – džiaugės puzionys savo kaimynams, tekus su jais kur susisėsti prie buteliuko. – Mes savo bobutės nė justi nepajuntam. Ji mums pasirodo tikrai kaip starkus: padeda radinį ir linksma sau ištarška.

Su sveiku, nesužalotu vaikeliu trobos gyventojams dar likdavo kažko džiaugsminga – Dėdienės buvimo švieselė, lyg Angelas Sargas būtų sapny aplankęs. Švystelėta, pasisukiota, niekam nieko nesukliudyta, niekam niekaip nepakyrėta ir išnykta.

Puzionims Dėdienės pavydėjo visa apylinkė, veltui tačiau mėgindami nors retkarčiais brangiomis dovanomis ją privilioti.