– Stačiai... sėdėti... moku. Ar ne vis tasia... – atsiliepė kažkoks duslus Kazio balsas lyg iš anapus grabo.

Kazys, atsiradęs vėl toje pat bažnyčioje, tyčia atsistojo toje pat vietoje, kaip ir aną sekmadienį, ir, kiek kalbėjęs poterių, kiek ne, ėmė neramiai laukti, kada vėl įkaukšės naujais burlečiais. Pajuto neapsakomą ilgesį ir nerimą ir net apsidairė, lyg paguodos iš ko ieškodamas. Pamiršo, kad tai ne Aneljos buvo parapija. O ir atminus nebeatėjo galvon kreiptis į Šv. Dvasią, kaip tai patarė Dėdienė. Buvo medinis.

Po visam draugai, nusipirkę butelį vyno ir butelį gerosios, pasileido tenlink. Dabar tik Jonas susigėdo; susiprato vaikiškai padaręs. Jis iš tikrųjų buvo laukinukas, prie svetimų žmonių visai nepripratęs, gėdingas. Jis vis labiau raudo veidu, dar niekur nieko nesutikęs, tik vaizduodamos, kaip reiks susitikti.

„Nu kurių galų aš čia dabar lendu į tą svetimą putrą? Ką gi aš pasakysiu, nuo ko pradėsiu?.. Piršlio gi būta, ar nematėt!“

O balsiai pabaigė:

– Žinai, Kazy, važiuok sau vienas ir suk tave velnias su visom mergom: aš nedrįstu.

– Per vėlu. Aš jau sumokėjau už du buteliu, grįžti nebegalima: kas gi besugrąžins pinigus? O be piršlio važiuoti irgi negalima, – atsijuokavo Kazys rimtais kaimiškais sumetimais, ir nuvažiavo abudu.

Kelyje tyčia truko, kad namiškiai, sugrįžę iš bažnyčios, turėtų laiko pavalgyti ir apsitvarkyti. Važiavo žingsnio, pamažu, lyg kitados parveždami ponui sampylą, kurio, atmieravus, nieko patiems nebeliko. Visgi privažiavo kelio galą.

Kaimas kaip kaimas, kiemas kaip kiemas, tik šventiškai ar net atlaidiškai švariai papuoštas. Visi pašalėliai aptvarkyti, visur valyta. Matės, laukiama ne bet kokių svečių.

Susitiktų išėjo pats Kepelė, jaunas, gražus, šviesus dėdė, bent apie 40 metų su nedideliu kaupu. Už jo, bet antroje vietoje, matės jo žmona, gal tokių pat metų, taip pat sveika ir graži. Abudu atvirų veidų, simpatingi ir natūralūs.

– O kurgi piršlys? Aš čia tematau pačius jaunikius, – pajuokavo Kepelė, kur ir pats vos dešimčia metų tebuvo vyresnis už būsimuosius savo žentus. – O gal aš apsirinku? Mat piršlys paskelbė mums atvešiąs Aneliutei jaunikį, ir mes jo laukiame pietų nevalgę.

– Neapsirinki, dėde. Tai mes ir būsime. Tiktai tikrasis piršlys sugaišo su savo „magazinu“, ir man teko jis pavaduoti. Esu jaunikio Kazimiero Šnervos draugas, Jonas Butkys; abudu iš Puzionių, kurių tamstos, žinoma, dar nė girdėti nesate girdėję, o ten upės pienu teka, tvoros dešromis tvertos, taip ir toliau. Bet tai jau būsimosios oracijos dalykas. Kaip gerai, kad tamstos jau žinote apie jaunikį: man nebeteks jis girti, o aš kaip tik jokios oracijos nemoku...

Kepelės prapliupo linksmu juoku, kai Jonas, didelį susigraužimą rodydamas, ėmė pakaušį draskytis. Pradžia Jonui pasisekė. Turbūt iš desperacijos, iš per didelio drovumo. Kai sykį praplyšo, tai ir išbyrėjo.

– Labai malonu. Nebūk, ponas piršly, toks kuklus – savo moki. Piršliai mums ne naujiena, mes su jais ir ceremonijų nebedarome. Aneliutė mums ta viena ir nesugriuvus; bet kad mes, vaikeliai, teesame paprasti ūkininkėliai, esame, Dievui dėkui, pavalgę, bet stambesnių grašgalių nėr, tai ir baigias viskas gražiu pasikalbėjimu. Jei ir jūs, vaikeliai, šimtų ieškote, tai būkite mūsų svečiai, ne piršliai, ir linksmai sau papietaukime, – rimtai, bet linksmu veidu ir lyg pasišokėdama kalbėjo Kepelienė, vis dar nesivesdama svečių į vidų.

– Nu, šiuokart, rodos, būsite apsirikę: mums ne kraitis rūpi, bet žąselės rūšis: balta kaip gulbė, kaklelis riestas... Ale tai vėl oracijos dalykas, kurios aš nemoku. O ir tos gražiosios gulbės dar nė matyt nesu matęs, – vėl pagavo švatrenti Jonas, jau įvedamas į vidų.

Pirkia kaip pirkia: dūminė, o vis dėlto matės kažin kokia nepaprasta tvarka: viskas vietoje, drapanos į gembes sukabinėtos, lovos neiširusios, – švaru, balta, nedulkėta. Baltavo gražiai aptiestas stalas, padėti šaukštai bei duonos kepalas. Gryčioje sutiko nušvitusi Anelja ir pasisveikino kone prieteliškai, kaip su senais pažįstamais.

– Spėk, Aneliut, katras dabar tau jaunikis ir katras piršlys! – tarė paskutinis įeidamas tėvas Kepelė.

– Šitas! – bakstelėjo rankele Jono link, taip pat juokaudama, kaip ir tėvas. Anelė ir Jonas pirmą kartą pasižiūrėjo vienas antram stačiai į akis.

Jonas visas nuraudo, kaip ką bloga padaręs, bet jau nebepaliovė ją sekęs godžiomis kavalieriškomis akimis. Jam buvo taip pat smagu su Kepelėmis, kaip smagu būdavo per vakaravimus. Dar smagiau.

Pirmieji Kazio įspūdžiai buvo nepaprastas Kepelių suvienodėjimas; iš visų trijų žėrė vienodai sveikata, sotumas ir patenkinimas gyvenimu. Net palyginti nebuvo su kuo.

„Lyg derlios, gardžios kviečių varpos... Ne, ne taip. Lyg raudoni obuoliai... ir tai ne“, – suko sau galvą Kazys, negalėdamas atsižiūrėti vieno, antro ir trečio.

Kazys dabar visai nurimo, lyg jau įsitikinęs, kad vis nerimo būta veltui, ir jautės taip gerai, lyg jau dabar čia savas žmogus pasidaręs, ar šiltoje pirtyje, belaukdamas, kad jį dar pavanotų. Jis nebesistengė kuo nors tai šeimynėlei įsipirkti; buvo rimtas, pastovus; o visų akys krypo į plepį piršlį Joną.