– Nu, šiuokart, rodos, būsite apsirikę: mums ne kraitis rūpi, bet žąselės rūšis: balta kaip gulbė, kaklelis riestas... Ale tai vėl oracijos dalykas, kurios aš nemoku. O ir tos gražiosios gulbės dar nė matyt nesu matęs, – vėl pagavo švatrenti Jonas, jau įvedamas į vidų.
Pirkia kaip pirkia: dūminė, o vis dėlto matės kažin kokia nepaprasta tvarka: viskas vietoje, drapanos į gembes sukabinėtos, lovos neiširusios, – švaru, balta, nedulkėta. Baltavo gražiai aptiestas stalas, padėti šaukštai bei duonos kepalas. Gryčioje sutiko nušvitusi Anelja ir pasisveikino kone prieteliškai, kaip su senais pažįstamais.
– Spėk, Aneliut, katras dabar tau jaunikis ir katras piršlys! – tarė paskutinis įeidamas tėvas Kepelė.
– Šitas! – bakstelėjo rankele Jono link, taip pat juokaudama, kaip ir tėvas. Anelė ir Jonas pirmą kartą pasižiūrėjo vienas antram stačiai į akis.
Jonas visas nuraudo, kaip ką bloga padaręs, bet jau nebepaliovė ją sekęs godžiomis kavalieriškomis akimis. Jam buvo taip pat smagu su Kepelėmis, kaip smagu būdavo per vakaravimus. Dar smagiau.
Pirmieji Kazio įspūdžiai buvo nepaprastas Kepelių suvienodėjimas; iš visų trijų žėrė vienodai sveikata, sotumas ir patenkinimas gyvenimu. Net palyginti nebuvo su kuo.
„Lyg derlios, gardžios kviečių varpos... Ne, ne taip. Lyg raudoni obuoliai... ir tai ne“, – suko sau galvą Kazys, negalėdamas atsižiūrėti vieno, antro ir trečio.
Kazys dabar visai nurimo, lyg jau įsitikinęs, kad vis nerimo būta veltui, ir jautės taip gerai, lyg jau dabar čia savas žmogus pasidaręs, ar šiltoje pirtyje, belaukdamas, kad jį dar pavanotų. Jis nebesistengė kuo nors tai šeimynėlei įsipirkti; buvo rimtas, pastovus; o visų akys krypo į plepį piršlį Joną.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip per piršlybas susikeičia jaunikio ir piršlio vaidmenys ir ką tai pranašauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas važiuoja piršliu, nors pakeliui ima drovėtis, bet pas Kepeles jis netikėtai tampa iškalbingas, o Anelė juokais jį palaiko jaunikiu: „Šitas!“. Jonas jai pasakoja apie kumeliuką, ir abiem atrodo, kad jie seniai pažįstami. Kazys pastebi, kad „pasikeitėm rolėm“, ir jį apima pavydas. Pati Anelė motinai prisipažįsta, kad abu vaikinai jai vienodai patinka ir ji bijanti pasakyti, kaip toji nuotaka: „geriau už piršlio“. Juokingas sumaišymas pranašauja būsimą tragediją: Anelės širdis jau nuo pirmos dienos linksta į Joną.
Rašiniui: Meilė
2. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.