– Tu, Kaziuk, dabar turbūt nė pro varčią nebepraeisi jos nepaglamonėjęs. Nedūk, nešėlk... Juk tai daugiau baisu neg linksma... Juk tai dar paslaptis... Juk tu jos dar neperpranti, tos savo draugės, ar tikrai ji – tavoji? O jei tai ne tavoji? Jei kas jau prišiukšlino jai širdį? Ar tu ją pažįsti? Iš kur ji, kur gimus augus, kas jos tėvai, ar čystos pamilijos, ne kokių žavėtojų čerauninkų? – pylė Dėdienė abejonių kaip iš maišo, drauge ir ant Kazio kibirus šalto vandens. Kazys taip pat ūmai aušo, kaip ir įkaitęs buvo. Tikrai, pasielgta berniokiškai, ne vyriškai.

– Nieko nežinau, pirmą kartą pamačiau... Ji labai toli...

Butkienė net rankom pliaukštelėjo.

– Svetimos parapijos!.. Iš tolimo krašto... Nė nepasiuosčius... Ar tu, Kazy, iš galvos išėjai, ar ką? Juk ir ratą, maudamas ant ašies, mieruoji, ar tiks: bene bus per žemas – tai vežimas kryps ir luš; o jei per aukštas – tai dar blogiau. O čia žmoną, namų karalienę, viso gyvenimo tvarkytoją! Žmogau, jei ji ne tau skirta, kas tada bus?

Kazį išpylė šaltas prakaitas. Jis bejėgis susmuko ant suolo ir rankove nusibraukė stambius lašus prakaito, kurs išpylė jam kaktą.

– Ji labai maldinga... Ji išmintinga, visos apylinkės giriama... Ji labai graži... Daugiau nieko nežinau, – vapeno Kazys vos begirdimu balsu.

– Vaike, tai visai kas kita. Tai ne nuo geros valios pareina: į vieną svyri, kita tave stumte nuo savęs stumia. O dėl ko, ir pats nežinai. Melskimės, Kaziuk, kad Šventoji Dvasia apšviestų, kad tinkamai įkvėptų. Nesiskubyk, Kaziuk, prisimieruok, ar tikrai tau prilygsta. Matai, dėl ko sakiau ir sakysiu: geriau prasčiau, betgi čianykštis moteriškas; vadinas, jau primieruotas, iš kurio nebėr ko laukti netikėta.

Jonas visos tos tragikomedijos klausė tokia šypsena, kaip kad esti sulaukus kvieslio pabūti pajauniu: nujausdamas didelę ir linksmą pramogą.

– Kazy jauniki! Kada gi iš tikrųjų važiuoji atsiklaustų? ir ar netikčiau tau piršliu ar kuo kitu? Tiesa, aš nemoku girtis meluoti, nemoku nė oracijos. Bet aš degu noru kuo greičiausiai išvysti tavąją. Nereiks nė oracijos. Aš žinau vieną pasakymą, kuris bet kurią gražuolę įtikins:“Mergele mano jaunoji, klausyk: Kazys mano draugas. Tai reiškia – nėra ko nei abejoti, nei svyruoti: žmogus geras; geresnio nebeieškok, vis tiek nerasi“.

Jonas plepėjo nepaprastai pakiliu vestuvišku ūpu, kaip kad visi jauni vestuvių dalyviai esti. Nemint kodėl vestuvininkus vadina pasiutėliais. Butkienei, Jono besiklausant, nebuvo nuostabu.

– Piršlį aš jau turiu, tokį, kurs ten pažįstamas. O nuvažiuoti galime ir dviese. Dar šlovingiau bus ir rodysis ne taip jau piršliškai.

Ir susitarė abudu važiuoti.

Sekmadienio laukta ne vienaip. Jonas ūmai užsidegęs kuo greičiausiai apvesdinti savo draugą Kazį ir susilaukti į pačią artimiausią kaimynystę naujo žmogaus, su kuriuo dar kalbos neiškalbėtos, juokai neišjuokti, pasakos nepasektos. Senieji jau buvo pridilę.

Kazimieras jautės toks neramus, lyg prie nežinomo kryžiaus kalamas, ar ligonis, kuriam antai baltai apsivilkę žmonės rengias padaryti labai pavojingą operaciją. Nebejautė jokio džiaugsmo. Diena dienon vis blogiau ir baisiau. Nei beužmigo, nei bevalgė. Neėmė miegas, nelindo kąsnys. Net sublogo; paakiai pajuodo, akys blizgėjo karščiu, skruostai įdubo. Rodės kaip pakirdęs iš ligos ar smarkiai pagiriotas.

Pagaliau nebeiškentė. Šeštadienio vakarą piktai nusispjovė ir energiškai nužingsniavo į Butkius. Įėjęs dar kartą nusispjovė ir, pamojęs ranka, tarė:

– Nebevažiuosiu! Tegu ją šimts, tą gražuolę! Matyt, dar nepribrendo, dar neatėjo laikas. Toks ima neramumas, kad vos nepasikoriau ant virdies.

Abudu Butkiai gerokai nustebo. Jonas net papyko – taip ūmai griuvo visi jo veseliški laukimai.

– Tarara, tarara, lenda kiaulė pro tvorą, o pagalio nėr... Žodžiai iš mano šventraščio perskyrime sekmame ir reiškia: kiaulė vis tiek įlįs, ar anksčiau, ar vėliau, tai ar ne vis tiek pat? O aš, bra, ir kalamašką pasitepiau, ir šlajus susilopiau, kad tokioje ilgoje kelionėje nebūtų priepuolio, ir šieno maišą prisikimšau, ir avižų terbą prisipyliau, žinoma, arkliui, ne nuotakai. Visa tai reikšte reiškia: nevažiuoti nebegalima. Pridėk čia ir mano piršlišką nekantrybę. Aš pasakiau.

Butkienė pirma nesakė nieko. Ir jai dabar matės, kad, vieną kartą pasiryžus, jau reikia eiti iki galo, kaip antai akmeniui nuo piliakalnio paritintam riedėti lig pat apačios.

– Dievo valia, Dievo valia... Ką gi bedarysi? Galgi viskas bus kuo geriausia. O žmona tau jau bus pravartu, pačiam ir namams. Anksti kėlęs, jaunas vedęs nesigrauši. Važiuok, vaikeli. Tegul Dievas lydi tave likimo ieškoti! Galgi viskas išeis geran... gal ir geran, – kalbėjo pynės Butkienė, pati netikėdama tuo, ką sako. Širdis jauste jautė, kad vargu bus kas gera iš to sumanymo.

Bernaičiai anksti rytą tylomis išvažiavo pas piršlį. Abudu susinervinę. Jonas piktai plakė arklį ir barės. Kazys pasidavęs vežamas kaip meitėlis į skerdyklą. Kazys tylėjo, kiek pasilenkęs pirmyn, akis nudūręs į iškeltą iš brikelio koją; ji netilpo sekliame aukštaičių vežimo lopšyje ir tirpo.

Jonui įstrigo ta draugo Kazio poza. Jis vieną kartą pasižiūrėjo, antrą kartą pasižiūrėjo ir dar labiau susinervino.

– Tai ko gi čia panirai galvą kaip arklys prieš dvėstinąją? Ar nemoki stačiai sėdėti!

– Stačiai... sėdėti... moku. Ar ne vis tasia... – atsiliepė kažkoks duslus Kazio balsas lyg iš anapus grabo.

Kazys, atsiradęs vėl toje pat bažnyčioje, tyčia atsistojo toje pat vietoje, kaip ir aną sekmadienį, ir, kiek kalbėjęs poterių, kiek ne, ėmė neramiai laukti, kada vėl įkaukšės naujais burlečiais. Pajuto neapsakomą ilgesį ir nerimą ir net apsidairė, lyg paguodos iš ko ieškodamas. Pamiršo, kad tai ne Aneljos buvo parapija. O ir atminus nebeatėjo galvon kreiptis į Šv. Dvasią, kaip tai patarė Dėdienė. Buvo medinis.

Po visam draugai, nusipirkę butelį vyno ir butelį gerosios, pasileido tenlink. Dabar tik Jonas susigėdo; susiprato vaikiškai padaręs. Jis iš tikrųjų buvo laukinukas, prie svetimų žmonių visai nepripratęs, gėdingas. Jis vis labiau raudo veidu, dar niekur nieko nesutikęs, tik vaizduodamos, kaip reiks susitikti.

„Nu kurių galų aš čia dabar lendu į tą svetimą putrą? Ką gi aš pasakysiu, nuo ko pradėsiu?.. Piršlio gi būta, ar nematėt!“

O balsiai pabaigė:

– Žinai, Kazy, važiuok sau vienas ir suk tave velnias su visom mergom: aš nedrįstu.

– Per vėlu. Aš jau sumokėjau už du buteliu, grįžti nebegalima: kas gi besugrąžins pinigus? O be piršlio važiuoti irgi negalima, – atsijuokavo Kazys rimtais kaimiškais sumetimais, ir nuvažiavo abudu.

Kelyje tyčia truko, kad namiškiai, sugrįžę iš bažnyčios, turėtų laiko pavalgyti ir apsitvarkyti. Važiavo žingsnio, pamažu, lyg kitados parveždami ponui sampylą, kurio, atmieravus, nieko patiems nebeliko. Visgi privažiavo kelio galą.

Kaimas kaip kaimas, kiemas kaip kiemas, tik šventiškai ar net atlaidiškai švariai papuoštas. Visi pašalėliai aptvarkyti, visur valyta. Matės, laukiama ne bet kokių svečių.

Susitiktų išėjo pats Kepelė, jaunas, gražus, šviesus dėdė, bent apie 40 metų su nedideliu kaupu. Už jo, bet antroje vietoje, matės jo žmona, gal tokių pat metų, taip pat sveika ir graži. Abudu atvirų veidų, simpatingi ir natūralūs.

– O kurgi piršlys? Aš čia tematau pačius jaunikius, – pajuokavo Kepelė, kur ir pats vos dešimčia metų tebuvo vyresnis už būsimuosius savo žentus. – O gal aš apsirinku? Mat piršlys paskelbė mums atvešiąs Aneliutei jaunikį, ir mes jo laukiame pietų nevalgę.

– Neapsirinki, dėde. Tai mes ir būsime. Tiktai tikrasis piršlys sugaišo su savo „magazinu“, ir man teko jis pavaduoti. Esu jaunikio Kazimiero Šnervos draugas, Jonas Butkys; abudu iš Puzionių, kurių tamstos, žinoma, dar nė girdėti nesate girdėję, o ten upės pienu teka, tvoros dešromis tvertos, taip ir toliau. Bet tai jau būsimosios oracijos dalykas. Kaip gerai, kad tamstos jau žinote apie jaunikį: man nebeteks jis girti, o aš kaip tik jokios oracijos nemoku...

Kepelės prapliupo linksmu juoku, kai Jonas, didelį susigraužimą rodydamas, ėmė pakaušį draskytis. Pradžia Jonui pasisekė. Turbūt iš desperacijos, iš per didelio drovumo. Kai sykį praplyšo, tai ir išbyrėjo.

– Labai malonu. Nebūk, ponas piršly, toks kuklus – savo moki. Piršliai mums ne naujiena, mes su jais ir ceremonijų nebedarome. Aneliutė mums ta viena ir nesugriuvus; bet kad mes, vaikeliai, teesame paprasti ūkininkėliai, esame, Dievui dėkui, pavalgę, bet stambesnių grašgalių nėr, tai ir baigias viskas gražiu pasikalbėjimu. Jei ir jūs, vaikeliai, šimtų ieškote, tai būkite mūsų svečiai, ne piršliai, ir linksmai sau papietaukime, – rimtai, bet linksmu veidu ir lyg pasišokėdama kalbėjo Kepelienė, vis dar nesivesdama svečių į vidų.

– Nu, šiuokart, rodos, būsite apsirikę: mums ne kraitis rūpi, bet žąselės rūšis: balta kaip gulbė, kaklelis riestas... Ale tai vėl oracijos dalykas, kurios aš nemoku. O ir tos gražiosios gulbės dar nė matyt nesu matęs, – vėl pagavo švatrenti Jonas, jau įvedamas į vidų.

Pirkia kaip pirkia: dūminė, o vis dėlto matės kažin kokia nepaprasta tvarka: viskas vietoje, drapanos į gembes sukabinėtos, lovos neiširusios, – švaru, balta, nedulkėta. Baltavo gražiai aptiestas stalas, padėti šaukštai bei duonos kepalas. Gryčioje sutiko nušvitusi Anelja ir pasisveikino kone prieteliškai, kaip su senais pažįstamais.

– Spėk, Aneliut, katras dabar tau jaunikis ir katras piršlys! – tarė paskutinis įeidamas tėvas Kepelė.

– Šitas! – bakstelėjo rankele Jono link, taip pat juokaudama, kaip ir tėvas. Anelė ir Jonas pirmą kartą pasižiūrėjo vienas antram stačiai į akis.

Jonas visas nuraudo, kaip ką bloga padaręs, bet jau nebepaliovė ją sekęs godžiomis kavalieriškomis akimis. Jam buvo taip pat smagu su Kepelėmis, kaip smagu būdavo per vakaravimus. Dar smagiau.

Pirmieji Kazio įspūdžiai buvo nepaprastas Kepelių suvienodėjimas; iš visų trijų žėrė vienodai sveikata, sotumas ir patenkinimas gyvenimu. Net palyginti nebuvo su kuo.

„Lyg derlios, gardžios kviečių varpos... Ne, ne taip. Lyg raudoni obuoliai... ir tai ne“, – suko sau galvą Kazys, negalėdamas atsižiūrėti vieno, antro ir trečio.

Kazys dabar visai nurimo, lyg jau įsitikinęs, kad vis nerimo būta veltui, ir jautės taip gerai, lyg jau dabar čia savas žmogus pasidaręs, ar šiltoje pirtyje, belaukdamas, kad jį dar pavanotų. Jis nebesistengė kuo nors tai šeimynėlei įsipirkti; buvo rimtas, pastovus; o visų akys krypo į plepį piršlį Joną.

Pakvipo karštais kopūstais. Dar labiau – kumpiu. Raudonas, sveikas, storas kumpis, viręs kopūstuose, dar buvo pačirškintas, dėl to dar labiau kvepėjo. Iš bažnyčios grįžę ir tiek ilgai svečių pralaukę, buvo visi išalkę, tai nė raginti nereikėjo. Visi sėmė iš to paties dubenio ir valgė pavydėtinai.

– Kaip pas Dėdienę, taip gardu... – pagyrė Kazys.

– Pas kokią dėdienę?

– Tai jo štai motutė, artimoji ir mylimoji mano kaimynė, – atsakė Kazys.

Prieš mėsą piršlys ir buteliukus atkimšo. Vyrai susigėrė gerosios, moterims padalijo vyno. Visi prisiėmė be ceremonijų, nesivaipydami, bet po vienos antros nuo daugiau griežtai atsisakė.

– Pakaks. Mes negėringi. Tik jūsų malonės nepaniekinome, – sakė tėvas. – Sakykite, mieli bernužėliai, kurie vilkai jus atvijo tokį tolį? Ar jums jau nebliko arčiau viežlybų mergelių? Mums garbės nemaža; bet jums... tik kojoms klapatas.

Ir vėl buvo kažkas taip natūralu toje kalboje, kad šildyte šildė. Ot, geri, tiesūs, neveidmainūs žmonės, ir gana.

– Taigi, taigi! Taip pat kalbėjo ir Dėdienė, štai Jono motutė, labai garbinga ir prityrusi pas mus ūkininkė. Bet dėl ko mudu štai su draugu Jonu pas jus atsiradome, tai pasiklauskite paties Pono Dievulio. Nemaniau nemaniau vesti; o kai pamaniau, tai: šita pasakiau, kaip pirštu bakstelėjęs į orakulo galvą. Tamstų, tėveliai, valia, pačios Aneliutės valia. Niekus būsime jums nepažįstami padarę, išvažiuosime, net už pragertą nepareikalausime. O sutiksite, laimingus mus padarysite, – pagaliau prapliupo kalbėti ir pats jaunikis Kazys.

Jo kalbos visi paklausė tikrai atsidėję; jo kalba visiems pasirodė kukli ir išmintinga, pats jaunikis doras, negėringas ir patikimas žmogus. Visus palenkė sau.