– Nu, šiuokart, rodos, būsite apsirikę: mums ne kraitis rūpi, bet žąselės rūšis: balta kaip gulbė, kaklelis riestas... Ale tai vėl oracijos dalykas, kurios aš nemoku. O ir tos gražiosios gulbės dar nė matyt nesu matęs, – vėl pagavo švatrenti Jonas, jau įvedamas į vidų.

Pirkia kaip pirkia: dūminė, o vis dėlto matės kažin kokia nepaprasta tvarka: viskas vietoje, drapanos į gembes sukabinėtos, lovos neiširusios, – švaru, balta, nedulkėta. Baltavo gražiai aptiestas stalas, padėti šaukštai bei duonos kepalas. Gryčioje sutiko nušvitusi Anelja ir pasisveikino kone prieteliškai, kaip su senais pažįstamais.

– Spėk, Aneliut, katras dabar tau jaunikis ir katras piršlys! – tarė paskutinis įeidamas tėvas Kepelė.

– Šitas! – bakstelėjo rankele Jono link, taip pat juokaudama, kaip ir tėvas. Anelė ir Jonas pirmą kartą pasižiūrėjo vienas antram stačiai į akis.

Jonas visas nuraudo, kaip ką bloga padaręs, bet jau nebepaliovė ją sekęs godžiomis kavalieriškomis akimis. Jam buvo taip pat smagu su Kepelėmis, kaip smagu būdavo per vakaravimus. Dar smagiau.

Pirmieji Kazio įspūdžiai buvo nepaprastas Kepelių suvienodėjimas; iš visų trijų žėrė vienodai sveikata, sotumas ir patenkinimas gyvenimu. Net palyginti nebuvo su kuo.

„Lyg derlios, gardžios kviečių varpos... Ne, ne taip. Lyg raudoni obuoliai... ir tai ne“, – suko sau galvą Kazys, negalėdamas atsižiūrėti vieno, antro ir trečio.

Kazys dabar visai nurimo, lyg jau įsitikinęs, kad vis nerimo būta veltui, ir jautės taip gerai, lyg jau dabar čia savas žmogus pasidaręs, ar šiltoje pirtyje, belaukdamas, kad jį dar pavanotų. Jis nebesistengė kuo nors tai šeimynėlei įsipirkti; buvo rimtas, pastovus; o visų akys krypo į plepį piršlį Joną.

Pakvipo karštais kopūstais. Dar labiau – kumpiu. Raudonas, sveikas, storas kumpis, viręs kopūstuose, dar buvo pačirškintas, dėl to dar labiau kvepėjo. Iš bažnyčios grįžę ir tiek ilgai svečių pralaukę, buvo visi išalkę, tai nė raginti nereikėjo. Visi sėmė iš to paties dubenio ir valgė pavydėtinai.

– Kaip pas Dėdienę, taip gardu... – pagyrė Kazys.

– Pas kokią dėdienę?

– Tai jo štai motutė, artimoji ir mylimoji mano kaimynė, – atsakė Kazys.

Prieš mėsą piršlys ir buteliukus atkimšo. Vyrai susigėrė gerosios, moterims padalijo vyno. Visi prisiėmė be ceremonijų, nesivaipydami, bet po vienos antros nuo daugiau griežtai atsisakė.

– Pakaks. Mes negėringi. Tik jūsų malonės nepaniekinome, – sakė tėvas. – Sakykite, mieli bernužėliai, kurie vilkai jus atvijo tokį tolį? Ar jums jau nebliko arčiau viežlybų mergelių? Mums garbės nemaža; bet jums... tik kojoms klapatas.

Ir vėl buvo kažkas taip natūralu toje kalboje, kad šildyte šildė. Ot, geri, tiesūs, neveidmainūs žmonės, ir gana.

– Taigi, taigi! Taip pat kalbėjo ir Dėdienė, štai Jono motutė, labai garbinga ir prityrusi pas mus ūkininkė. Bet dėl ko mudu štai su draugu Jonu pas jus atsiradome, tai pasiklauskite paties Pono Dievulio. Nemaniau nemaniau vesti; o kai pamaniau, tai: šita pasakiau, kaip pirštu bakstelėjęs į orakulo galvą. Tamstų, tėveliai, valia, pačios Aneliutės valia. Niekus būsime jums nepažįstami padarę, išvažiuosime, net už pragertą nepareikalausime. O sutiksite, laimingus mus padarysite, – pagaliau prapliupo kalbėti ir pats jaunikis Kazys.

Jo kalbos visi paklausė tikrai atsidėję; jo kalba visiems pasirodė kukli ir išmintinga, pats jaunikis doras, negėringas ir patikimas žmogus. Visus palenkė sau.

Pavalgę visi išėjo ūkio pasižiūrėtų. Visa ko buvo po nedaug, bet gražu: kūtėse gyvulėlių ir klėtyse aruodai neiššluostyti. Visu tuo Kepelės džiaugės ir Dievui dėkojo.

– O geldų – nito! – atvirai pasisakė tėvas neva žydiškai ir išskėtė rankas. Ir tas pats „nito“ lyg tik jį džiugino. – Aneliutė gaus arklį, gaus karvę. Jos skrynia gerokai pilna, ji ne plikšė. Tai jau motinos nuopelnas. Abidvi jos žinomos apylinkėje verpėjos ir audėjos. Aneliutei jau dvidešimt ketvirti metai, tai buvo gražaus laiko ir dangos pasigaminti. Rudenį gal ir gyvųjų sutaisysiu bent šimtuką; kitą rudenį vėl šimtuką. O daugiau nieko. O nebus jums gera Puzionyse, eikšenkit į mus užkuriomis. Mes kaip ir bevaikiai, tai du lizdu taikiai sudarysime.

– Ačiū, ačiū! gal kada ir bus pravartu. Kraitis visai nemenkas; be reikalo tamstos kuklaujat. Bet tuo tarpu aš teesu šeimininkės reikalingas – motina baigia savo dienas. Ir mes esame tokie pat: sotūs ir gyvulėlių gana, tik tvarkos pas mus nėra motinai karšant. Jei ką skirsite, tai prašom laikyti tam laikui, kada brolį atidalysime. Aneliutės dalies jam bus gana. Ir susidarys gyvenimas neblogiausias.

Taip rodės ir Kepelėms, kad Kazys Šnerva partija ne blogiausia, ir buvo patenkinti.

Kol Kazys išsišneko su tėvais, vieni kitiems viską iš širdies nusipasakodami, Jonas labai užsidegęs kalbėjo Anelei apie juodą savo kumeliuką su žvaigždele kaktoje. Kalbėjo itin atsidėjęs, tokiuo vaikiškai nekaltu džiaugsmu, lyg jis ir iš tiesų tebebūtų pusbernis, o ne brendęs vyras, o tą pasakojamąjį kumeliuką jam būtų iš kermošiaus parvežę dūduoti – džiaugtis, ne darbui rengti.