– Matyk tamsta, Aneliut, mes gretimieji kaimynai ir taip sutariame, kad be kits kito nė žingsnio. Ne tik mes štai, bet ir mūsų šeimos. Gangreit mes vieni patys ir tesibičiuliuojame. Jei būsi manoji, duok tai Dieve, tai taip pat neatsikratysi Jonu: mes kasdien po kelius kartus sueinam. Jonas pirmutinių Puzionyse namų ponas, o jo motina – viso kaimo išmintis ir gerumas. Gausi ją mylėti taip, kaip aš ją myliu ir gerbiu. O pas mus namie prasčiau kaip pas Butkius. Svetimos šeimynos kaip ir nesisamdom. Jei ateitumei, tai nė mergos nereiktų prie krosnies stovėti. Būtume visiškai patys sau vieni, gera ar bloga, šalta ar balta. Tėvai visai jau baigias, jiems dienos suskaitytos; broliai taikūs; vienas kariuomenėje tarnauja, antrą užkuriomis rengiu, kai anas sugrįš. Tai nebijok, Aneliut, per ankšta nebus, kad ir kuriam laikui būtų prasčiau kaip pas tėvelius. Kurgi rasi taip, kaip pas motinėlę! Nemint kodėl mergelė išeidama vis verkia. O mūsų laukeliai geri, nedideli; vieta jau ką gi, pati pamatysi. Gyvename aukštumoje, yra ir labai graži pakalnė su būriais pempių. Yra miško, žiemą neteks šalti. Jei mylėsimės, viskas bus gerai, ir kas negerai, tai pagerinsime susitarę. Tamsta prašviesi namelius, aš laukelius, ir bus taip, kaip čia.

Jonas viena ausim klausė tėvų, antra Kazio ir nė tikėt nesitikėjo iš savo draugo tokio iškalbumo. Kazys „trokšte troško“, kaip puzionys sako apie kalbą iš širdies, Anelei, o ši pilnu pasitikėjimu klausė stačiai įsižiūrėjusi į gražųjį jaunikaitį ir jautės jam prietelinga. Tiesa, ji „nesimieravo“, ar tiks jiedu į porą; tik kuri gi padori kaimietė mergelė sumeta tokiuos dalykus? Tai net nepadoru. Kaziui Anelė ničnieko neturėjo prikišti.

Motina nusivedė visus klėtin kraičio parodyti. Ir kai ėmė imti iš skrynios rietimus, tai ir galo nebuvo. Pilna drobių, plonesnių ir storesnių, marginių, milelių.

– Te te te! Kaip pas Dėdienę – visam amžiui, visai šeimynai! – neiškentė nepasidžiaugęs Kazys ir tuo pabaigė nulenkti Anelę ir jos motiną.

Pataikęs, kai visi kiti ėmė kažką atsidėję vartyti, Kazys truktelėjo Anelę už rankelės į pasienį, perbraukė ją per riebius petelius, paspaudė už alkūnių ir dideliu pasigėrėjimu tarė:

– Aneliut, jau taip man patinki, kaip dar niekas per amžių iš pat pirmo pamatymo. Viena Dėdienė dar labiau. Bet tai kas kita; jai 60 metų. Man rodos, tamsta esi man žadėta draugė ir būčiau laimingas, kad man pasižadėtumei. Tatai gyventume, džiaugtumės ir tik Dievui dėkotume! Ag negi be Jo valios aš tamstą, Aneliut, netyčia išvydau visai man ir tamstai svetimoje vietoje...

Anelją per visą perėjo šilta vilnis nuo to vyriško pamaloninimo ir pirmąkart išgirstų meilės žodžių. Ji visa paraudo, net sušilo ir tiesiai, akių nenuleisdama, atsakė:

– Jaugi Dievo, ne kieno kito čia valia. Kur Puzionys, kur mes, o susiėjom. Senmerge aš nenoriu likti, o tekėti man, girdėjai, metas; ar už šio, ar už to, reiks ryžtis. Ačiū tamstai, Kazimierai, už gerus žodžius. Aš tamstos nebrokiju. O kaip seksis gyventi, tai vėl Dievo valia – aš to nenumatau ir negi iš meilės, pats supranti, pasižadu. Gal Dievas duos, suprasime, kaip ir kiti nepažįstami susideda ir supranta.

– Nu, tėveliai, tai ir rankom sumuškime! – tarė Kazys jau linksmu balsu. – Aneliutė manęs nevaro laukan.

– Nevarom ir mes, ženteli. Taip turbūt Dievo likta, kad mūsų dukrelė atsidurtų atokiai... – prabilo motina ir tikrai gailiai apsiašarojo, bet nedarydama komedijų, nepuldinėdama, nekukčiodama.

Anelė motinai puolė į glėbį ir taip pat pravirko, bet taip netikėtai spazmatiškai, kad net išbėgti gavo. Gausiai nusišniurkštė ir visi vyrai. Et, pabūk tu su moterimis, pats boba virsi...

Piršliai pasikinkė arklį, susėdo suolan prieš išvažiuodami ir ėmė atsisveikinti. Susitiko vestuviškai, o skyrėsi numirėliškai, šniurkštaudami, nuliūdę, lyg ką praradę, ne radę. Bet tai nebuvo sielvartas ir širdgėla; tai tik buvo paprastas gyvenimo persilaužimas, nežinai katron pusėn, geron ar blogon. Ateities paslaptis visus neramino; švystelėjo nežinomybės skraistė ir aptemdė žinomybę.

Ilgai dar Kepelės stovėjo savo kiemelio vartuose, palydėję jaunikaičius, ir garbino juos:

– Šaunūs berneliai. Tuoj matyt, iš tolimo krašto. Pas mus tokių nėra, tegul juos devynios!..

– Tokių meilių stačiūkų dar neesame sutikę. Kai kiti atvažiuodavo, tai vis kažkokie susiraukėliai, vien interesų nusitvėrę, ir lauk drebėdama, kokios krūvos kraičių užkosės ir nenusileis.

– Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon.

– Tegul juos Dievas laimina. O kaipgi tau, Anel?

– Kad ir pasakyt nemoku. Tokie abudu geri, abudu gražūs, kad nė nebežinau, katras geresnis. Bijau pasakyti kaip toji nuotaka: geriau už piršlio. Einu už to, kurs pats pasišovė.