Motina nusivedė visus klėtin kraičio parodyti. Ir kai ėmė imti iš skrynios rietimus, tai ir galo nebuvo. Pilna drobių, plonesnių ir storesnių, marginių, milelių.

– Te te te! Kaip pas Dėdienę – visam amžiui, visai šeimynai! – neiškentė nepasidžiaugęs Kazys ir tuo pabaigė nulenkti Anelę ir jos motiną.

Pataikęs, kai visi kiti ėmė kažką atsidėję vartyti, Kazys truktelėjo Anelę už rankelės į pasienį, perbraukė ją per riebius petelius, paspaudė už alkūnių ir dideliu pasigėrėjimu tarė:

– Aneliut, jau taip man patinki, kaip dar niekas per amžių iš pat pirmo pamatymo. Viena Dėdienė dar labiau. Bet tai kas kita; jai 60 metų. Man rodos, tamsta esi man žadėta draugė ir būčiau laimingas, kad man pasižadėtumei. Tatai gyventume, džiaugtumės ir tik Dievui dėkotume! Ag negi be Jo valios aš tamstą, Aneliut, netyčia išvydau visai man ir tamstai svetimoje vietoje...

Anelją per visą perėjo šilta vilnis nuo to vyriško pamaloninimo ir pirmąkart išgirstų meilės žodžių. Ji visa paraudo, net sušilo ir tiesiai, akių nenuleisdama, atsakė:

– Jaugi Dievo, ne kieno kito čia valia. Kur Puzionys, kur mes, o susiėjom. Senmerge aš nenoriu likti, o tekėti man, girdėjai, metas; ar už šio, ar už to, reiks ryžtis. Ačiū tamstai, Kazimierai, už gerus žodžius. Aš tamstos nebrokiju. O kaip seksis gyventi, tai vėl Dievo valia – aš to nenumatau ir negi iš meilės, pats supranti, pasižadu. Gal Dievas duos, suprasime, kaip ir kiti nepažįstami susideda ir supranta.

– Nu, tėveliai, tai ir rankom sumuškime! – tarė Kazys jau linksmu balsu. – Aneliutė manęs nevaro laukan.

– Nevarom ir mes, ženteli. Taip turbūt Dievo likta, kad mūsų dukrelė atsidurtų atokiai... – prabilo motina ir tikrai gailiai apsiašarojo, bet nedarydama komedijų, nepuldinėdama, nekukčiodama.

Anelė motinai puolė į glėbį ir taip pat pravirko, bet taip netikėtai spazmatiškai, kad net išbėgti gavo. Gausiai nusišniurkštė ir visi vyrai. Et, pabūk tu su moterimis, pats boba virsi...

Piršliai pasikinkė arklį, susėdo suolan prieš išvažiuodami ir ėmė atsisveikinti. Susitiko vestuviškai, o skyrėsi numirėliškai, šniurkštaudami, nuliūdę, lyg ką praradę, ne radę. Bet tai nebuvo sielvartas ir širdgėla; tai tik buvo paprastas gyvenimo persilaužimas, nežinai katron pusėn, geron ar blogon. Ateities paslaptis visus neramino; švystelėjo nežinomybės skraistė ir aptemdė žinomybę.

Ilgai dar Kepelės stovėjo savo kiemelio vartuose, palydėję jaunikaičius, ir garbino juos:

– Šaunūs berneliai. Tuoj matyt, iš tolimo krašto. Pas mus tokių nėra, tegul juos devynios!..

– Tokių meilių stačiūkų dar neesame sutikę. Kai kiti atvažiuodavo, tai vis kažkokie susiraukėliai, vien interesų nusitvėrę, ir lauk drebėdama, kokios krūvos kraičių užkosės ir nenusileis.

– Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon.

– Tegul juos Dievas laimina. O kaipgi tau, Anel?

– Kad ir pasakyt nemoku. Tokie abudu geri, abudu gražūs, kad nė nebežinau, katras geresnis. Bijau pasakyti kaip toji nuotaka: geriau už piršlio. Einu už to, kurs pats pasišovė.

Viena dviem

JAUNUOLIAI PIRŠLIAI KAZIMIERAS ŠNERVA IR JONAS BUTKYS IŠ KEPELĖS KIEMO IŠTARŠKĖJO KAVALIERIŠKAI; VADINAS, SU FANTAZIJA. JONAS VEŽIKAS, VOS KILSTELĖJĘS KEPURĘ PRO KIEMO KRYŽIŲ, GERAI SUGELNIJO PASILSĖJUSĮ, ŠIENO IR AVIŽŲ SOČIAI PASIĖDUSĮ ARKLĮ IR PASILEIDO IŠ VIETOS ŽYDIŠKU SPARTUMU. Namų pasiilgęs geras arklys noromis, prunkšdamas, vadinas, ten laukiamas, bėgo; nereikėjo nė vadelių krutinėti; važiuotiesiems nebuvo nė kas veikia, tai abudu nugrimzdo į savo mintis ir paniuro.

Kazimierą suėmė ilgesys, tekus taip greit atsiskirti nuo to, kas jau buvo jam pažadėta ir pasižadėta. Jis niekaip nebegalėjo užmiršti scenos klėtyje, taip ten buvo pasidarę gera; vis gailėjos per mažai pasimielavęs; nors šok ėmęs iš kalamaškos lyg ką užmiršęs, bėk artimuoju takeliu per daržus ir dar sykį pamieluok sužadėtinę, paspaudyk jos rankeles, nuglostyk petelius; tolyn drąsyn... gal net pabučiuok lūpeles, – tada tik, rodės, bus gana, būsi pilnai patenkintas ir, pasivijęs Joną, jau ramus važiuosi iki pat namų. Kazys net dukart grįžtelėjo į nutolstančią Kepelių sodybą ir, lyg iš tikrųjų pasiryžęs iššokti, ūmai išmetė vieną koją. Ji taip ir liko ant paminos. O pats vėl panarino galvą, vėl paleido savo vaizduotę, kada Anelja bus nebe už kelių mylių nuo jo, kada ją pasigaus žmona ir šeimininke čia pat Puzionyse.

Jonas visa to, kas darėsi Kaziui, žinoma, nei pajuto, nei pamatė. Jį patį dabar lyg rėmuo ėdė, atsirūgstant visu tuo, kas atsitiko. O atsitiko kažkas nepaprastai gražu ir jauku. Iki šiol jis nieko panašu nebuvo patyręs ir nė manyti nenusimanė, kad taip gera esama būti arti simpatingos moteriškos.