Pavalgę visi išėjo ūkio pasižiūrėtų. Visa ko buvo po nedaug, bet gražu: kūtėse gyvulėlių ir klėtyse aruodai neiššluostyti. Visu tuo Kepelės džiaugės ir Dievui dėkojo.

– O geldų – nito! – atvirai pasisakė tėvas neva žydiškai ir išskėtė rankas. Ir tas pats „nito“ lyg tik jį džiugino. – Aneliutė gaus arklį, gaus karvę. Jos skrynia gerokai pilna, ji ne plikšė. Tai jau motinos nuopelnas. Abidvi jos žinomos apylinkėje verpėjos ir audėjos. Aneliutei jau dvidešimt ketvirti metai, tai buvo gražaus laiko ir dangos pasigaminti. Rudenį gal ir gyvųjų sutaisysiu bent šimtuką; kitą rudenį vėl šimtuką. O daugiau nieko. O nebus jums gera Puzionyse, eikšenkit į mus užkuriomis. Mes kaip ir bevaikiai, tai du lizdu taikiai sudarysime.

– Ačiū, ačiū! gal kada ir bus pravartu. Kraitis visai nemenkas; be reikalo tamstos kuklaujat. Bet tuo tarpu aš teesu šeimininkės reikalingas – motina baigia savo dienas. Ir mes esame tokie pat: sotūs ir gyvulėlių gana, tik tvarkos pas mus nėra motinai karšant. Jei ką skirsite, tai prašom laikyti tam laikui, kada brolį atidalysime. Aneliutės dalies jam bus gana. Ir susidarys gyvenimas neblogiausias.

Taip rodės ir Kepelėms, kad Kazys Šnerva partija ne blogiausia, ir buvo patenkinti.

Kol Kazys išsišneko su tėvais, vieni kitiems viską iš širdies nusipasakodami, Jonas labai užsidegęs kalbėjo Anelei apie juodą savo kumeliuką su žvaigždele kaktoje. Kalbėjo itin atsidėjęs, tokiuo vaikiškai nekaltu džiaugsmu, lyg jis ir iš tiesų tebebūtų pusbernis, o ne brendęs vyras, o tą pasakojamąjį kumeliuką jam būtų iš kermošiaus parvežę dūduoti – džiaugtis, ne darbui rengti.

Anelė sekė jį visiškai pagauta. Tokio doro ir iškalbingo kavalieriaus ji dar nebuvo susitikusi. Jonas jai taip patiko, kaip dar niekas pasaulyje: joks vyriškis dar nebuvo jos taip džiaugsmingai prikalęs prie savęs, kaip šis tariamasis piršlys. Pasišnekėjus valandą, ėmė abiem rodytis, kad jie seniai jau pasižįsta, seniai esą susidraugavę, lyg kartu bent penkerius metus ganę, paskui drauge šienavę valiavę, šventadieniais parugėn dainuotų vaikščioję.

Pastebėjo galų gale ir Kazys, kad jo „piršliui“ gal daugiau sekas kaip jam pačiam, ir paėmė jį neramus pavydas. Tai ėmė tik dairytis progos kuo greičiausiai pabaigti kalbą su tėvais ir pradėti pabaigtinę kalbą su pačia nuotaka. Bet kai tai jam parėjo į galvą, jis ūmai nutraukė ir, palikęs tėvus, prisidėjo prie jaunųjų, tardamas gana sausai:

– Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Dabar eina antraip. Tai ar negalėtume atitaisyti? – ir stumtelėjo Joną tėvų link, o pats pasiliko su Anele.

– Matyk tamsta, Aneliut, mes gretimieji kaimynai ir taip sutariame, kad be kits kito nė žingsnio. Ne tik mes štai, bet ir mūsų šeimos. Gangreit mes vieni patys ir tesibičiuliuojame. Jei būsi manoji, duok tai Dieve, tai taip pat neatsikratysi Jonu: mes kasdien po kelius kartus sueinam. Jonas pirmutinių Puzionyse namų ponas, o jo motina – viso kaimo išmintis ir gerumas. Gausi ją mylėti taip, kaip aš ją myliu ir gerbiu. O pas mus namie prasčiau kaip pas Butkius. Svetimos šeimynos kaip ir nesisamdom. Jei ateitumei, tai nė mergos nereiktų prie krosnies stovėti. Būtume visiškai patys sau vieni, gera ar bloga, šalta ar balta. Tėvai visai jau baigias, jiems dienos suskaitytos; broliai taikūs; vienas kariuomenėje tarnauja, antrą užkuriomis rengiu, kai anas sugrįš. Tai nebijok, Aneliut, per ankšta nebus, kad ir kuriam laikui būtų prasčiau kaip pas tėvelius. Kurgi rasi taip, kaip pas motinėlę! Nemint kodėl mergelė išeidama vis verkia. O mūsų laukeliai geri, nedideli; vieta jau ką gi, pati pamatysi. Gyvename aukštumoje, yra ir labai graži pakalnė su būriais pempių. Yra miško, žiemą neteks šalti. Jei mylėsimės, viskas bus gerai, ir kas negerai, tai pagerinsime susitarę. Tamsta prašviesi namelius, aš laukelius, ir bus taip, kaip čia.

Jonas viena ausim klausė tėvų, antra Kazio ir nė tikėt nesitikėjo iš savo draugo tokio iškalbumo. Kazys „trokšte troško“, kaip puzionys sako apie kalbą iš širdies, Anelei, o ši pilnu pasitikėjimu klausė stačiai įsižiūrėjusi į gražųjį jaunikaitį ir jautės jam prietelinga. Tiesa, ji „nesimieravo“, ar tiks jiedu į porą; tik kuri gi padori kaimietė mergelė sumeta tokiuos dalykus? Tai net nepadoru. Kaziui Anelė ničnieko neturėjo prikišti.

Motina nusivedė visus klėtin kraičio parodyti. Ir kai ėmė imti iš skrynios rietimus, tai ir galo nebuvo. Pilna drobių, plonesnių ir storesnių, marginių, milelių.

– Te te te! Kaip pas Dėdienę – visam amžiui, visai šeimynai! – neiškentė nepasidžiaugęs Kazys ir tuo pabaigė nulenkti Anelę ir jos motiną.

Pataikęs, kai visi kiti ėmė kažką atsidėję vartyti, Kazys truktelėjo Anelę už rankelės į pasienį, perbraukė ją per riebius petelius, paspaudė už alkūnių ir dideliu pasigėrėjimu tarė:

– Aneliut, jau taip man patinki, kaip dar niekas per amžių iš pat pirmo pamatymo. Viena Dėdienė dar labiau. Bet tai kas kita; jai 60 metų. Man rodos, tamsta esi man žadėta draugė ir būčiau laimingas, kad man pasižadėtumei. Tatai gyventume, džiaugtumės ir tik Dievui dėkotume! Ag negi be Jo valios aš tamstą, Aneliut, netyčia išvydau visai man ir tamstai svetimoje vietoje...

Anelją per visą perėjo šilta vilnis nuo to vyriško pamaloninimo ir pirmąkart išgirstų meilės žodžių. Ji visa paraudo, net sušilo ir tiesiai, akių nenuleisdama, atsakė:

– Jaugi Dievo, ne kieno kito čia valia. Kur Puzionys, kur mes, o susiėjom. Senmerge aš nenoriu likti, o tekėti man, girdėjai, metas; ar už šio, ar už to, reiks ryžtis. Ačiū tamstai, Kazimierai, už gerus žodžius. Aš tamstos nebrokiju. O kaip seksis gyventi, tai vėl Dievo valia – aš to nenumatau ir negi iš meilės, pats supranti, pasižadu. Gal Dievas duos, suprasime, kaip ir kiti nepažįstami susideda ir supranta.

– Nu, tėveliai, tai ir rankom sumuškime! – tarė Kazys jau linksmu balsu. – Aneliutė manęs nevaro laukan.

– Nevarom ir mes, ženteli. Taip turbūt Dievo likta, kad mūsų dukrelė atsidurtų atokiai... – prabilo motina ir tikrai gailiai apsiašarojo, bet nedarydama komedijų, nepuldinėdama, nekukčiodama.

Anelė motinai puolė į glėbį ir taip pat pravirko, bet taip netikėtai spazmatiškai, kad net išbėgti gavo. Gausiai nusišniurkštė ir visi vyrai. Et, pabūk tu su moterimis, pats boba virsi...

Piršliai pasikinkė arklį, susėdo suolan prieš išvažiuodami ir ėmė atsisveikinti. Susitiko vestuviškai, o skyrėsi numirėliškai, šniurkštaudami, nuliūdę, lyg ką praradę, ne radę. Bet tai nebuvo sielvartas ir širdgėla; tai tik buvo paprastas gyvenimo persilaužimas, nežinai katron pusėn, geron ar blogon. Ateities paslaptis visus neramino; švystelėjo nežinomybės skraistė ir aptemdė žinomybę.

Ilgai dar Kepelės stovėjo savo kiemelio vartuose, palydėję jaunikaičius, ir garbino juos:

– Šaunūs berneliai. Tuoj matyt, iš tolimo krašto. Pas mus tokių nėra, tegul juos devynios!..

– Tokių meilių stačiūkų dar neesame sutikę. Kai kiti atvažiuodavo, tai vis kažkokie susiraukėliai, vien interesų nusitvėrę, ir lauk drebėdama, kokios krūvos kraičių užkosės ir nenusileis.

– Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon.

– Tegul juos Dievas laimina. O kaipgi tau, Anel?

– Kad ir pasakyt nemoku. Tokie abudu geri, abudu gražūs, kad nė nebežinau, katras geresnis. Bijau pasakyti kaip toji nuotaka: geriau už piršlio. Einu už to, kurs pats pasišovė.

Viena dviem

JAUNUOLIAI PIRŠLIAI KAZIMIERAS ŠNERVA IR JONAS BUTKYS IŠ KEPELĖS KIEMO IŠTARŠKĖJO KAVALIERIŠKAI; VADINAS, SU FANTAZIJA. JONAS VEŽIKAS, VOS KILSTELĖJĘS KEPURĘ PRO KIEMO KRYŽIŲ, GERAI SUGELNIJO PASILSĖJUSĮ, ŠIENO IR AVIŽŲ SOČIAI PASIĖDUSĮ ARKLĮ IR PASILEIDO IŠ VIETOS ŽYDIŠKU SPARTUMU. Namų pasiilgęs geras arklys noromis, prunkšdamas, vadinas, ten laukiamas, bėgo; nereikėjo nė vadelių krutinėti; važiuotiesiems nebuvo nė kas veikia, tai abudu nugrimzdo į savo mintis ir paniuro.

Kazimierą suėmė ilgesys, tekus taip greit atsiskirti nuo to, kas jau buvo jam pažadėta ir pasižadėta. Jis niekaip nebegalėjo užmiršti scenos klėtyje, taip ten buvo pasidarę gera; vis gailėjos per mažai pasimielavęs; nors šok ėmęs iš kalamaškos lyg ką užmiršęs, bėk artimuoju takeliu per daržus ir dar sykį pamieluok sužadėtinę, paspaudyk jos rankeles, nuglostyk petelius; tolyn drąsyn... gal net pabučiuok lūpeles, – tada tik, rodės, bus gana, būsi pilnai patenkintas ir, pasivijęs Joną, jau ramus važiuosi iki pat namų. Kazys net dukart grįžtelėjo į nutolstančią Kepelių sodybą ir, lyg iš tikrųjų pasiryžęs iššokti, ūmai išmetė vieną koją. Ji taip ir liko ant paminos. O pats vėl panarino galvą, vėl paleido savo vaizduotę, kada Anelja bus nebe už kelių mylių nuo jo, kada ją pasigaus žmona ir šeimininke čia pat Puzionyse.

Jonas visa to, kas darėsi Kaziui, žinoma, nei pajuto, nei pamatė. Jį patį dabar lyg rėmuo ėdė, atsirūgstant visu tuo, kas atsitiko. O atsitiko kažkas nepaprastai gražu ir jauku. Iki šiol jis nieko panašu nebuvo patyręs ir nė manyti nenusimanė, kad taip gera esama būti arti simpatingos moteriškos.

Dabartinė Jono nuotaika buvo tokia, kaip klasės draugų, kur vieną ilgai laikė atsilikusiu, bent antriniu, o jis ėmė ir gavo penkiukę, net be minuso. Visiems darėsi nebepatogu, nes, net nebepadoru. O kaipgi? Buvo visi už jį didesni, prašmatnesni, o čia štai ėmė ir pasirodė visų jų mažesnių būta. Jonas, pripratęs Puzionyse pirmuoju smuiku griežti, dabar matė save toli pralenktą. Už dorą, gražų, slauną gyvenimą atpildą gauna ne jis, o jo antrininkas. Na, kas gi tai matė? Į ką tai panašu? Ir dar kokį atpildą! Jonas abuojai prunkštelėjo per nosį, lyg pajutęs neteisybės, kuriai visa savo esme protestuoja, ir nebenorėjo nė pažiūrėti į savo Kazį. O kai vis dėlto žvilgtelėjo pabuvęs, viskas jam nebepatiko: nei padėtis (Kazys vėl buvo pasilenkęs, niekur nežiūrįs, lyg jam būtų daręsi bloga ir tenka seilės varvinti), nei vėl kažin kam iškelta koja, lyg ketintų pabėgti nuo savo draugo.

„Klausyk, vakarykščias jauti!.. Vadinas, tu dabar esi laimingas? Laimėjęs „liuosą“ loterijoje? O kiekgi dėjai? Nieko, ničnieko, o ištraukei pirmąjį, patį vertingąjį daiktą, kuriuo džiaugsies per amžius...“ – norėjo tai prikišti draugui Kazimierui dideliu kartėliu, dideliu pavydu, tačiau netarė nieko.

Ėmė noras susirieti, susipykti, pasiskirti, pėsčiam pabaigti kelionė, o betgi nepasakė nieko, tik žadą užkando, ir taip abudu tylomis pabaigė važiuoti: Kazys vis kažin kur įsižiūrėjęs, savo ateitin, ne erdvėn, Jonas šalin pasispjaudydamas, lyg žalių ropių apsiėdęs.

– Ačiū, sveikas pavėžinęs... – trumpai tarė Kazys, privažiavus kiemus, ir, nė nebežvilgtelėjęs int Joną, įsmuko savo dalin.

– Nėr už ką... – taip pat sausai tarė Jonas, savo kieman įvažiuodamas.