Anelė motinai puolė į glėbį ir taip pat pravirko, bet taip netikėtai spazmatiškai, kad net išbėgti gavo. Gausiai nusišniurkštė ir visi vyrai. Et, pabūk tu su moterimis, pats boba virsi...

Piršliai pasikinkė arklį, susėdo suolan prieš išvažiuodami ir ėmė atsisveikinti. Susitiko vestuviškai, o skyrėsi numirėliškai, šniurkštaudami, nuliūdę, lyg ką praradę, ne radę. Bet tai nebuvo sielvartas ir širdgėla; tai tik buvo paprastas gyvenimo persilaužimas, nežinai katron pusėn, geron ar blogon. Ateities paslaptis visus neramino; švystelėjo nežinomybės skraistė ir aptemdė žinomybę.

Ilgai dar Kepelės stovėjo savo kiemelio vartuose, palydėję jaunikaičius, ir garbino juos:

– Šaunūs berneliai. Tuoj matyt, iš tolimo krašto. Pas mus tokių nėra, tegul juos devynios!..

– Tokių meilių stačiūkų dar neesame sutikę. Kai kiti atvažiuodavo, tai vis kažkokie susiraukėliai, vien interesų nusitvėrę, ir lauk drebėdama, kokios krūvos kraičių užkosės ir nenusileis.

– Čia lyg iš tikrųjų jiems šeimininkės ir pačios reikia pirmon galvon.

– Tegul juos Dievas laimina. O kaipgi tau, Anel?

– Kad ir pasakyt nemoku. Tokie abudu geri, abudu gražūs, kad nė nebežinau, katras geresnis. Bijau pasakyti kaip toji nuotaka: geriau už piršlio. Einu už to, kurs pats pasišovė.

Viena dviem

JAUNUOLIAI PIRŠLIAI KAZIMIERAS ŠNERVA IR JONAS BUTKYS IŠ KEPELĖS KIEMO IŠTARŠKĖJO KAVALIERIŠKAI; VADINAS, SU FANTAZIJA. JONAS VEŽIKAS, VOS KILSTELĖJĘS KEPURĘ PRO KIEMO KRYŽIŲ, GERAI SUGELNIJO PASILSĖJUSĮ, ŠIENO IR AVIŽŲ SOČIAI PASIĖDUSĮ ARKLĮ IR PASILEIDO IŠ VIETOS ŽYDIŠKU SPARTUMU. Namų pasiilgęs geras arklys noromis, prunkšdamas, vadinas, ten laukiamas, bėgo; nereikėjo nė vadelių krutinėti; važiuotiesiems nebuvo nė kas veikia, tai abudu nugrimzdo į savo mintis ir paniuro.

Kazimierą suėmė ilgesys, tekus taip greit atsiskirti nuo to, kas jau buvo jam pažadėta ir pasižadėta. Jis niekaip nebegalėjo užmiršti scenos klėtyje, taip ten buvo pasidarę gera; vis gailėjos per mažai pasimielavęs; nors šok ėmęs iš kalamaškos lyg ką užmiršęs, bėk artimuoju takeliu per daržus ir dar sykį pamieluok sužadėtinę, paspaudyk jos rankeles, nuglostyk petelius; tolyn drąsyn... gal net pabučiuok lūpeles, – tada tik, rodės, bus gana, būsi pilnai patenkintas ir, pasivijęs Joną, jau ramus važiuosi iki pat namų. Kazys net dukart grįžtelėjo į nutolstančią Kepelių sodybą ir, lyg iš tikrųjų pasiryžęs iššokti, ūmai išmetė vieną koją. Ji taip ir liko ant paminos. O pats vėl panarino galvą, vėl paleido savo vaizduotę, kada Anelja bus nebe už kelių mylių nuo jo, kada ją pasigaus žmona ir šeimininke čia pat Puzionyse.

Jonas visa to, kas darėsi Kaziui, žinoma, nei pajuto, nei pamatė. Jį patį dabar lyg rėmuo ėdė, atsirūgstant visu tuo, kas atsitiko. O atsitiko kažkas nepaprastai gražu ir jauku. Iki šiol jis nieko panašu nebuvo patyręs ir nė manyti nenusimanė, kad taip gera esama būti arti simpatingos moteriškos.

Dabartinė Jono nuotaika buvo tokia, kaip klasės draugų, kur vieną ilgai laikė atsilikusiu, bent antriniu, o jis ėmė ir gavo penkiukę, net be minuso. Visiems darėsi nebepatogu, nes, net nebepadoru. O kaipgi? Buvo visi už jį didesni, prašmatnesni, o čia štai ėmė ir pasirodė visų jų mažesnių būta. Jonas, pripratęs Puzionyse pirmuoju smuiku griežti, dabar matė save toli pralenktą. Už dorą, gražų, slauną gyvenimą atpildą gauna ne jis, o jo antrininkas. Na, kas gi tai matė? Į ką tai panašu? Ir dar kokį atpildą! Jonas abuojai prunkštelėjo per nosį, lyg pajutęs neteisybės, kuriai visa savo esme protestuoja, ir nebenorėjo nė pažiūrėti į savo Kazį. O kai vis dėlto žvilgtelėjo pabuvęs, viskas jam nebepatiko: nei padėtis (Kazys vėl buvo pasilenkęs, niekur nežiūrįs, lyg jam būtų daręsi bloga ir tenka seilės varvinti), nei vėl kažin kam iškelta koja, lyg ketintų pabėgti nuo savo draugo.

„Klausyk, vakarykščias jauti!.. Vadinas, tu dabar esi laimingas? Laimėjęs „liuosą“ loterijoje? O kiekgi dėjai? Nieko, ničnieko, o ištraukei pirmąjį, patį vertingąjį daiktą, kuriuo džiaugsies per amžius...“ – norėjo tai prikišti draugui Kazimierui dideliu kartėliu, dideliu pavydu, tačiau netarė nieko.

Ėmė noras susirieti, susipykti, pasiskirti, pėsčiam pabaigti kelionė, o betgi nepasakė nieko, tik žadą užkando, ir taip abudu tylomis pabaigė važiuoti: Kazys vis kažin kur įsižiūrėjęs, savo ateitin, ne erdvėn, Jonas šalin pasispjaudydamas, lyg žalių ropių apsiėdęs.

– Ačiū, sveikas pavėžinęs... – trumpai tarė Kazys, privažiavus kiemus, ir, nė nebežvilgtelėjęs int Joną, įsmuko savo dalin.

– Nėr už ką... – taip pat sausai tarė Jonas, savo kieman įvažiuodamas.