Dabartinė Jono nuotaika buvo tokia, kaip klasės draugų, kur vieną ilgai laikė atsilikusiu, bent antriniu, o jis ėmė ir gavo penkiukę, net be minuso. Visiems darėsi nebepatogu, nes, net nebepadoru. O kaipgi? Buvo visi už jį didesni, prašmatnesni, o čia štai ėmė ir pasirodė visų jų mažesnių būta. Jonas, pripratęs Puzionyse pirmuoju smuiku griežti, dabar matė save toli pralenktą. Už dorą, gražų, slauną gyvenimą atpildą gauna ne jis, o jo antrininkas. Na, kas gi tai matė? Į ką tai panašu? Ir dar kokį atpildą! Jonas abuojai prunkštelėjo per nosį, lyg pajutęs neteisybės, kuriai visa savo esme protestuoja, ir nebenorėjo nė pažiūrėti į savo Kazį. O kai vis dėlto žvilgtelėjo pabuvęs, viskas jam nebepatiko: nei padėtis (Kazys vėl buvo pasilenkęs, niekur nežiūrįs, lyg jam būtų daręsi bloga ir tenka seilės varvinti), nei vėl kažin kam iškelta koja, lyg ketintų pabėgti nuo savo draugo.

„Klausyk, vakarykščias jauti!.. Vadinas, tu dabar esi laimingas? Laimėjęs „liuosą“ loterijoje? O kiekgi dėjai? Nieko, ničnieko, o ištraukei pirmąjį, patį vertingąjį daiktą, kuriuo džiaugsies per amžius...“ – norėjo tai prikišti draugui Kazimierui dideliu kartėliu, dideliu pavydu, tačiau netarė nieko.

Ėmė noras susirieti, susipykti, pasiskirti, pėsčiam pabaigti kelionė, o betgi nepasakė nieko, tik žadą užkando, ir taip abudu tylomis pabaigė važiuoti: Kazys vis kažin kur įsižiūrėjęs, savo ateitin, ne erdvėn, Jonas šalin pasispjaudydamas, lyg žalių ropių apsiėdęs.

– Ačiū, sveikas pavėžinęs... – trumpai tarė Kazys, privažiavus kiemus, ir, nė nebežvilgtelėjęs int Joną, įsmuko savo dalin.

– Nėr už ką... – taip pat sausai tarė Jonas, savo kieman įvažiuodamas.