JAUNUOLIAI PIRŠLIAI KAZIMIERAS ŠNERVA IR JONAS BUTKYS IŠ KEPELĖS KIEMO IŠTARŠKĖJO KAVALIERIŠKAI; VADINAS, SU FANTAZIJA. JONAS VEŽIKAS, VOS KILSTELĖJĘS KEPURĘ PRO KIEMO KRYŽIŲ, GERAI SUGELNIJO PASILSĖJUSĮ, ŠIENO IR AVIŽŲ SOČIAI PASIĖDUSĮ ARKLĮ IR PASILEIDO IŠ VIETOS ŽYDIŠKU SPARTUMU. Namų pasiilgęs geras arklys noromis, prunkšdamas, vadinas, ten laukiamas, bėgo; nereikėjo nė vadelių krutinėti; važiuotiesiems nebuvo nė kas veikia, tai abudu nugrimzdo į savo mintis ir paniuro.

Kazimierą suėmė ilgesys, tekus taip greit atsiskirti nuo to, kas jau buvo jam pažadėta ir pasižadėta. Jis niekaip nebegalėjo užmiršti scenos klėtyje, taip ten buvo pasidarę gera; vis gailėjos per mažai pasimielavęs; nors šok ėmęs iš kalamaškos lyg ką užmiršęs, bėk artimuoju takeliu per daržus ir dar sykį pamieluok sužadėtinę, paspaudyk jos rankeles, nuglostyk petelius; tolyn drąsyn... gal net pabučiuok lūpeles, – tada tik, rodės, bus gana, būsi pilnai patenkintas ir, pasivijęs Joną, jau ramus važiuosi iki pat namų. Kazys net dukart grįžtelėjo į nutolstančią Kepelių sodybą ir, lyg iš tikrųjų pasiryžęs iššokti, ūmai išmetė vieną koją. Ji taip ir liko ant paminos. O pats vėl panarino galvą, vėl paleido savo vaizduotę, kada Anelja bus nebe už kelių mylių nuo jo, kada ją pasigaus žmona ir šeimininke čia pat Puzionyse.

Jonas visa to, kas darėsi Kaziui, žinoma, nei pajuto, nei pamatė. Jį patį dabar lyg rėmuo ėdė, atsirūgstant visu tuo, kas atsitiko. O atsitiko kažkas nepaprastai gražu ir jauku. Iki šiol jis nieko panašu nebuvo patyręs ir nė manyti nenusimanė, kad taip gera esama būti arti simpatingos moteriškos.

Dabartinė Jono nuotaika buvo tokia, kaip klasės draugų, kur vieną ilgai laikė atsilikusiu, bent antriniu, o jis ėmė ir gavo penkiukę, net be minuso. Visiems darėsi nebepatogu, nes, net nebepadoru. O kaipgi? Buvo visi už jį didesni, prašmatnesni, o čia štai ėmė ir pasirodė visų jų mažesnių būta. Jonas, pripratęs Puzionyse pirmuoju smuiku griežti, dabar matė save toli pralenktą. Už dorą, gražų, slauną gyvenimą atpildą gauna ne jis, o jo antrininkas. Na, kas gi tai matė? Į ką tai panašu? Ir dar kokį atpildą! Jonas abuojai prunkštelėjo per nosį, lyg pajutęs neteisybės, kuriai visa savo esme protestuoja, ir nebenorėjo nė pažiūrėti į savo Kazį. O kai vis dėlto žvilgtelėjo pabuvęs, viskas jam nebepatiko: nei padėtis (Kazys vėl buvo pasilenkęs, niekur nežiūrįs, lyg jam būtų daręsi bloga ir tenka seilės varvinti), nei vėl kažin kam iškelta koja, lyg ketintų pabėgti nuo savo draugo.

„Klausyk, vakarykščias jauti!.. Vadinas, tu dabar esi laimingas? Laimėjęs „liuosą“ loterijoje? O kiekgi dėjai? Nieko, ničnieko, o ištraukei pirmąjį, patį vertingąjį daiktą, kuriuo džiaugsies per amžius...“ – norėjo tai prikišti draugui Kazimierui dideliu kartėliu, dideliu pavydu, tačiau netarė nieko.

Ėmė noras susirieti, susipykti, pasiskirti, pėsčiam pabaigti kelionė, o betgi nepasakė nieko, tik žadą užkando, ir taip abudu tylomis pabaigė važiuoti: Kazys vis kažin kur įsižiūrėjęs, savo ateitin, ne erdvėn, Jonas šalin pasispjaudydamas, lyg žalių ropių apsiėdęs.

– Ačiū, sveikas pavėžinęs... – trumpai tarė Kazys, privažiavus kiemus, ir, nė nebežvilgtelėjęs int Joną, įsmuko savo dalin.

– Nėr už ką... – taip pat sausai tarė Jonas, savo kieman įvažiuodamas.

Dabar jam driūktelėjo mintis, kad jis iš tikrųjų nieko nevertas, kad pirmon vieton jį statė kaimo „dėdienė“ Apolonija, jo motina, savo nuopelnais, kad, jai senstant, Butkių kiemas pradės apsitraukti užmiršimo voratinkliu, kiemo vartai pradės pamažu užsiverti, o Šnervų kiemo vartai, jaunom gyvybėm paveikus, vis plačiau atsiverti. Visa tai Jonui taip ūmai paaiškėjo, lyg jį gyvą dabar jau vedant duobėn užkasti. Karti, melancholinga rezignacija sustingino jam narius. Tačiau ką gi padarysi, jei taip turi būti ir taip esti? Lyg ne savom rankom nusikinkė arklį ir senuoju papratimu, bet jau be jokios meilės, perbraukė plaštaka jam per nugarą. Arkliukas tai aiškiai pajuto ir nebelaukdamas, kaip visados, da ūmai šmukštelėjo kūtėn. Paskui Jonas susigraudino ir pabaigė sentimentaliai:

„Ne, ką aš čia dabar... Tai juk pats Dievas atmoka draugui Kaziukui už tokį nepaprastą jo gerumą. Kas gi kitas, jei ne Jo apvaizda, pastūmėjo jį aną lemtingąją valandą svetur susitikti? Dievuli Tėveli, mergos meilumas! Nors ėmęs visą suėsk... Ne, Kazy! Dabar tu int mus nebebėginėsi – tavęs nė šunys nuo pačios nebeišlos, ir mūsų draugystei – kaput...“

Taip mintijo, o širdis kitką jam sakė:

„Nekalbėk niekų! Nei Kazys nepabus amžinai prie savo pačios prilipęs (virs gi jam kada nors kasdieniu dalyku), nei tau Šnervų vartai bus užkili. Jei Kaziams bus gera, bus ir Butkiams gera; taip, kaip ir pirma: kada Butkiams buvo gera, buvo ir Šnervoms gera“.

Jonas nežinojo, jog tai jau seniai pasakyta; neis kalnas į Mahometą, tai Mahometas nueis į kalną.