Dabartinė Jono nuotaika buvo tokia, kaip klasės draugų, kur vieną ilgai laikė atsilikusiu, bent antriniu, o jis ėmė ir gavo penkiukę, net be minuso. Visiems darėsi nebepatogu, nes, net nebepadoru. O kaipgi? Buvo visi už jį didesni, prašmatnesni, o čia štai ėmė ir pasirodė visų jų mažesnių būta. Jonas, pripratęs Puzionyse pirmuoju smuiku griežti, dabar matė save toli pralenktą. Už dorą, gražų, slauną gyvenimą atpildą gauna ne jis, o jo antrininkas. Na, kas gi tai matė? Į ką tai panašu? Ir dar kokį atpildą! Jonas abuojai prunkštelėjo per nosį, lyg pajutęs neteisybės, kuriai visa savo esme protestuoja, ir nebenorėjo nė pažiūrėti į savo Kazį. O kai vis dėlto žvilgtelėjo pabuvęs, viskas jam nebepatiko: nei padėtis (Kazys vėl buvo pasilenkęs, niekur nežiūrįs, lyg jam būtų daręsi bloga ir tenka seilės varvinti), nei vėl kažin kam iškelta koja, lyg ketintų pabėgti nuo savo draugo.

„Klausyk, vakarykščias jauti!.. Vadinas, tu dabar esi laimingas? Laimėjęs „liuosą“ loterijoje? O kiekgi dėjai? Nieko, ničnieko, o ištraukei pirmąjį, patį vertingąjį daiktą, kuriuo džiaugsies per amžius...“ – norėjo tai prikišti draugui Kazimierui dideliu kartėliu, dideliu pavydu, tačiau netarė nieko.

Ėmė noras susirieti, susipykti, pasiskirti, pėsčiam pabaigti kelionė, o betgi nepasakė nieko, tik žadą užkando, ir taip abudu tylomis pabaigė važiuoti: Kazys vis kažin kur įsižiūrėjęs, savo ateitin, ne erdvėn, Jonas šalin pasispjaudydamas, lyg žalių ropių apsiėdęs.

– Ačiū, sveikas pavėžinęs... – trumpai tarė Kazys, privažiavus kiemus, ir, nė nebežvilgtelėjęs int Joną, įsmuko savo dalin.

– Nėr už ką... – taip pat sausai tarė Jonas, savo kieman įvažiuodamas.

Dabar jam driūktelėjo mintis, kad jis iš tikrųjų nieko nevertas, kad pirmon vieton jį statė kaimo „dėdienė“ Apolonija, jo motina, savo nuopelnais, kad, jai senstant, Butkių kiemas pradės apsitraukti užmiršimo voratinkliu, kiemo vartai pradės pamažu užsiverti, o Šnervų kiemo vartai, jaunom gyvybėm paveikus, vis plačiau atsiverti. Visa tai Jonui taip ūmai paaiškėjo, lyg jį gyvą dabar jau vedant duobėn užkasti. Karti, melancholinga rezignacija sustingino jam narius. Tačiau ką gi padarysi, jei taip turi būti ir taip esti? Lyg ne savom rankom nusikinkė arklį ir senuoju papratimu, bet jau be jokios meilės, perbraukė plaštaka jam per nugarą. Arkliukas tai aiškiai pajuto ir nebelaukdamas, kaip visados, da ūmai šmukštelėjo kūtėn. Paskui Jonas susigraudino ir pabaigė sentimentaliai:

„Ne, ką aš čia dabar... Tai juk pats Dievas atmoka draugui Kaziukui už tokį nepaprastą jo gerumą. Kas gi kitas, jei ne Jo apvaizda, pastūmėjo jį aną lemtingąją valandą svetur susitikti? Dievuli Tėveli, mergos meilumas! Nors ėmęs visą suėsk... Ne, Kazy! Dabar tu int mus nebebėginėsi – tavęs nė šunys nuo pačios nebeišlos, ir mūsų draugystei – kaput...“

Taip mintijo, o širdis kitką jam sakė:

„Nekalbėk niekų! Nei Kazys nepabus amžinai prie savo pačios prilipęs (virs gi jam kada nors kasdieniu dalyku), nei tau Šnervų vartai bus užkili. Jei Kaziams bus gera, bus ir Butkiams gera; taip, kaip ir pirma: kada Butkiams buvo gera, buvo ir Šnervoms gera“.

Jonas nežinojo, jog tai jau seniai pasakyta; neis kalnas į Mahometą, tai Mahometas nueis į kalną.

Butkienė nemažai nustebo, nesulaukdama Jono įeinant. Būdavo, pirma bėga vidun pasireikštų motutei ir visų kelionės įspūdžių trumpai ištarškėtų, ar nebuvo priepuolių, ar kas negedo; paskui tik puola arklio kinkytų. Dabar gi Jonas čiupnojas aplink kinkymus, lyg pamiršęs, jog gryčioje motutė jo nekantrauja pamatyti. Butkienei tas šiaip ar taip neilgas laiko tarpeklis pasirodė pernelyg ilgas.

Bet ir įėjęs Jonas nepratarė nieko, tik atsisėdo vidusuolin, kur niekados neklastelėdavo, ir abiem rankom atsirėmė suolo, nė kepurės nenusiimdamas. Susirgo? Pametė ką? Arklį sužeidė?

– Kas gi tau, Jonai? Ar nepasisekė, kad toks išmaudytas atrodai? – tarstelėjo Butkienė neva taip sau, vos dirstelėdama per petį; iš tikrųjų gi akim, pilnom smalsumo, o širdim, pilna nerimo.

– Pasisekė, motut, – rimtai atsakė Jonas. – Daugiau pasisekė kaip buvo tikėtasi... Motut, kokia gražybė ir išmintis! Kaip tik tokia turėjai būti tamsta pati, kai buvai jauna nuotaka. Dabar Anelija Šnervienė bus kaip tamsta; kaip tamsta traukdavai visų širdis unt save, taip dabar ji trauks visų akis. Dabar jau Šnervų kiemas bus pirmas Puzionyse, nebe mūsų.

– Ar tai dėl to pratrydai? Pavydi jiems, ar ko? Tegul jiems, vaike, Dievas padeda. Mums neteks su jais varžytis. Aš turėjau ir tebeturiu sava, ji turės sava...

Butkienė kalbėjo susivaidydama, apsimesdama dievobaiminga, su Dievo valia sutinkančia; iš tikrųjų gi gerokai paerzinta: joje nenoromis prabilo pavydas. Ji juste pajuto amžinąsias tėvų ir vaikų rungtynes su aiškiu galu – laimės tie, kuriems lemta ilgiau pagyventi, vaikai. Pavydas grynai moteriškas, kurs taip šiurkščiai pas mus reiškiasi uošvės su marčia santykiuose.