Butkienė, išklausius galų gale viso išdėstymo kaip ir kas, nepajuto nė trupinėlio to džiaugsmo, kurio bent tai valandai buvo patyrę abudu bernaičiai, katras saviškai; ir to, kad mylimiausias jos Kaziukas gauna tokią vertingą žmoną: Aneljos vardas jai lyg kamščiu atsistojo gale gerklės ir nesidavė ištariamas. Butkienė niekad netarė: Anelja, Kazienė, tesakė – ji, o Jonas suprato, kas toji – ji.

Nei Jonas, nei jo motutė daugiau nieko nepramatė, nieko neįtarė, nes niekas dar nesipynė.

Kaimynų santykių pakitėjimas, pasirodė, Jono nujausta.

Baigės trys savaitės, baigės užsakai. Tuo laiku Kazys, sūkį apsukęs, bėgiojo į Kepelaitę. Vis buvo „reikalų“; o kokių, visi gerai numanė. Vis linksmesnis grįždavo iš ten, bet savo džiaugsmu nebesidalijo su savo tiek mylėta Dėdiene, kuri jam buvo bene daugiau kaip motina. Butkienė tik iš užsidegusių, karščiu paraudusių akių numanė, ko Kazys laukia, ir mokėjo viską pateisinti.

Imta ruoštis vestuvėms. Kas gi kitas, jei ne Dėdienė, turėjo Kazimierą išsvočiuoti? Ir ji ruošės į tas iškilmes tiek atsidėjus ir su tokia dabar širdžia, kaip būtų ruošusis savąjį Joniuką vesdinti; ar dar tikriau, kaip ką mylimą laidoti. Jonas važiavo malūnan, pripikliavo kvietienių, primalė miežienių, pripiešė rugienių miltų. Motutė prikepė ilgo priegalvio ančvilkalą pyragų, prikepė žąsų, apvirino kumpį, numazgojo nuo pelėsių daug geltonų kaip vaškas nekietų sūrių, kurių tokių gardžių ji viena temokėjo prislėgti. Svočia turėjo vieną kartą pavalgydinti visą veseliją, o ji būtų ją išmitinus per visas dienas, nors buvo laukiama viso iš keliolikos kiemų kaimo.